Mėnuo dar nesibaigė, o aš savo sąraše jau turiu vieną gerą naujieną. Maždaug taip. Arba galima ir kitaip, šiek tiek sumažinant pozityvumo laipsnį: turiu gerą naujieną, kurią reikėjo išgirsti gerokai anksčiau, maždaug 2000-aisiais.

Būtent tais metais aš sau pažadėjau nepamiršti žmogaus, vadovavusio UAB "Šiaurės miestelis" pavardės, su miglota intencija tolimesnėje ateityje kaip nors, kokia nors proga jį prisiminti ir pagirti.

Šiaurės miestelis Vilniuje tuo metu vis dar tebebuvo drumzlinas karinio dalinio veidrodis. Milžiniškoje teritorijoje nerangiai apremontuotose garažuose, kareivinėse, štabuose dirbo tūkstančiai auksarankių. Dažniausiai fanerinės iškabos kvietė susitvarkyti duslintuvus, pasikeisti akumuliatorius, šį bei tą padažyti, nusipirkti vieną kitą batų porą, apsikirpti ir užkąsti beliašų. Visų įmonių adresas buvo vienas – Verkių g. 7, skyrėsi tik garažų-butų numeriai. Tuomet atrodė, kad Šiaurės miestelis toks ir liks, galutinai sugriaudamas ir taip ne kokią teritorijos tarp Kalvarijų ir Žirmūnų gatvių reputaciją.

Ir staiga pasipylė pranešimai – verslininkai buvusio dalinio teritorijoje nutiesė gatvę; Šiaurės miestelyje griaunami menkaverčiai pastatai (o istoriniai – išsaugomi ir restauruojami); statomas milžiniškas prekybos centras; statomi dar keli prekybos centrai; projektuojamas gyvenamųjų namų kvartalas... Per penkerius metus viskas pasikeitė. Sovietų dalinys dingo, begimstanti jaunoji vidurinioji klasė akimirksniu apsigyveno naujame urbanistiniame darinyje, kuris davė impulsą tolesnei miesto plėtrai į šiaurę, kuriame pradėjo formuotis kokybiško gyvenimo mieste klasteriai.

Aš pamiršau žmogaus, kuris visa tai stūmė, pavardę, bet pagarbos aura jam tebeliko. Lygiai tą patį būtų galėję jausti kauniečiai kažkam valdininkui ar politikui, kuris anuomet būtų pasakęs, kad daugiabučių renovacija nėra absoliuti panacėja. Sovietinių statybininkų dispozicijoje buvo kelios dešimtys tipinių pastatų projektų ir konstruktoriai blokinėse dėlionėse galėjo šiek tiek prisitaikyti prie užsakovų norų ir galimybių. Turtingesnės organizacijos, tarkim, sąjunginio pavaldumo įmonės, galėjo užsakyti ir netipinius projektus, kur naudojamos sudėtingos konfigūracijos konstrukcijos, sienos mūrijamos iš plytų, o butų sienų aukštis padidinamas iki 2,7 metro. Tokiems daugiabučiams renovacija yra logiškas sprendimas. Bet štai neturtingi užsakovai nuo netipinės prabangos buvo atkirsti, o dar didesnę kokybės atskirtį gaudavo tie, kuriems reikėdavo įkurdinti laikinus darbuotojus. Toks pavyzdys yra Želvos g. namas. Tai tipiškas bendrabučių serijos 1-318-10 variacijos pavyzdys. Tokie bendrabučiai pakeitė barakus, bet savo kokybe ir komforto lygiu nedaug nuo jų nutolo.

Jei prieš dešimtmetį būtų atsiradusi ryžtinga šeštajame dešimtmetyje pastatytų bendrabučių griovimo formulė, lengviau atsikvėptų ne tik didmiesčiai, bet ir mažesni miestai, ypač miesteliai, kuriuose LTSR melioracijos ministerijos dėka, serijos 1-318-10 pastatų atsirado kelios dešimtys.

Tai būtų buvusi atsargi formulė. Drąsesniojoje, be abejo, atsirastų ir antras gerosios naujienos elementas, neseniai paviešintas Kauno savivaldybėje – griauti ne tik buvusį bendrabutį, bet ir 50-ies daugiabučių kvartalą Gričiupio seniūnijoje šalia VI forto. Ar įsivaizduojate, kokios būtų buvę šaunūs padariniai, jei visa tai įvyktų laiku, 2000-aisiais?

Pirmiausia daugiabučių renovacijos programa būtų diversifikuota. Vietoj monotoniško, inercinio sienų apdailos, langų ir stogų keitimo kolektyviniai namų savininkai būtų gavę papildomo sprendimo galimybę. Koks tai sprendimas – nežinau. Gal toks pat, kuris šiandien leis nugriauti chruščiovkes Gričiupyje? Be abejo, kelerius metus griovimo programa buksuotų, savininkai spyriotųsi, gal net protestuotų. Bet kelios pirmosios sėkmės įtarimus panaikintų, ir į programą maždaug 2004 m. pradėtų plūsti paraiškos. Krizė procesą šiek tiek pristabdytų, bet esu įsitikinęs, kad šiandien Lietuvos urbanistinis peizažas būtų smarkiai pasikeitęs. Ir vėlgi transformacija labiausiai matytųsi miesteliuose. Didmiesčiams su savo sovietiniu palikimu susidoroti gerokai sunkiau nei, tarkim, išpuoselėto Žemaitijos miestelio merui, kurio nuosavuose Žirmūnuose tėra dešimt (baisingai miestą darkančių) daugiabučių. Ten jie dingtų greitai ir, kas smagiausia, visi. Dabar, kai energingieji merai savo daugiabučius renovavo, juos nugriauti bus gerokai sunkiau. Teks laukti dar porą dešimtmečių, kol jie, retai apgyvendinti ir neprižiūrimi, grįš į natūralią atstumiančio sovietinio daugiabučio būklę.

Gerąją, nors ir pavėluotą, naujieną iš Kauno derėtų vadinti naujienos pažadu – ir bendrabutis Želvos g., ir daugiabučiai šalia VI forto tebestovi. Bet kai atvažiuos ardymo technika, aš vėl sau pažadėsiu atsiminti pavardes tų, kurie sugebėjo inicijuoti teigiamą griovimą.