Yra gatvės, kurias galima pavadinti savo miesto kopijomis ar modeliais. Vilniuje tokią funkciją galėtų atlikti kelios gatvės, bet koncentruočiausiai miesto dvasią trumpoje atkarpoje galima aptikti Tilto g.

Kaip ir originalas, ji yra paradoksali – baigdamasi maksimaliai arti šalia urbanistinio epicentro – Arkikatedros a., ji kelis šimtmečius buvo priemiesčio, o kiek vėliau – į priemiesčius vedanti gatvė. Joje galima pamatyti visus svarbiausius miesto architektūrinius elementus – barokinę bažnyčią su vienuolynu, buvusių dvarelių likučius, Rusijos imperijos plytinės architektūros pavyzdį, vieną pirmųjų modernios Lietuvos kultūros židinį, įspūdingą lenkmečiu pastatytą daugiabutį, sovietinio modernizmo stiliaus ligoninę ir Sovietų Sąjungos gyvavimo pabaigoje pradėtus statyti Politinio švietimo namus (dabar – Kongresų rūmai vienoje dalyje ir kažkelinti Muzikos akademijos rūmai – kitoje), vieną bjauriausių Vilniaus pastatų. Iki visos apimties urbanistinių Rumšiškių Tilto g. trūksta tik tipinio blokinės statybos penkiaaukščio, bet šį trūkumą kompensuoja dar vienas svarbus architektūrinės mozaikos dalyvis – Vilniaus lūšna.

Puikiai matoma iš tolimos perspektyvos, stovinti palei patį šaligatvio perimetrą, lūšna yra vienas svarbiausių gatvės akcentų, pranešdama praeiviui žinią, kad Vilnius buvo skurdus miestas. Beveik dviem šimtmečiams prarastas sostinės statusas miestui turto, be abejo, neatnešė. Maži, vienaaukščiai, su dvišlaičiais stogais nameliūkščiai buvo renčiami kiekviename laisvame sklype (o jų deficito nebuvo) ir atkakliai, šiek tiek virsdami ir klypdami, išstovėjo iki dabar, ir, per stebuklingą atsitiktinumą patekę į saugomų objektų registrus, stovės ilgai.

Tilto g. lūšnos fasadinę, geriausiai matomą dalį kažkas įsigijo maždaug prieš penkerius metus ir visą tą pusę dešimtmečio atsargiai lopė, keitė sijas, tiesino sienas. Prieš mėnesį namukas galų gale buvo šviežiai nudažytas. Gatvės perspektyva po trobelės remonto prabangesnė, be abejo, netapo, bet buvęs akivaizdus skurdas virto padoriai nematomu ir neerzinančiu namuku.

Labai trumpam, nes ant šviežiai dažytų sienų nedelsiant atsirado didžiulis grafitininko parašas, jų pačių vadinamu tagu. Savininkai savo pareigą savivaldybei – išlaikyti švarų nuosavybės fasadą – įvykdė greitai ir tagą uždažė. Net nereikia spėlioti, kad jis po vienos nakties atsirado vėl.

Stebėdamas sienų transformacijas gavau akivaizdų įrodymą, kaip vienas greitas ir platus rankos su dažų balionėliu mostas nusviedžia standartiškai tvarkingą miesto dalį atgal į vargo lūšnynus, o toks pat mostas su legaliu dažų šepečiu grąžina jį atgal į sunkiai pasiektas pozicijas.

Prieš porą metų ginčijausi su viena mokslininke, tiriančia grafičių subkultūros ypatybes Lietuvoje. Ginčas prasidėjo nuo to, kad aš neigiau tokios subkultūros egzistavimą Lietuvoje, nes tokiai atsirasti nebuvo jokių galimybių: nei savo teritoriją saugančių ir tagais ją ženklinančių gaujų, nei tvirto stuburo, su aiškiais įsitikinimais politinių aktyvistų, pasiruošusių visomis priemonėmis, taip pat ir piešiniais ant sienų, skleisti savo ideologijos argumentus, nei galų gale pramoninėse miestų dalyse dirbančių daugiau ar mažiau savamokslių menininkų, turinčių bent šiokią tokią estetinę nuojautą. Viso to Lietuvoje nėra ir nebuvo, o atsiradę grafitininkai ir tagintojai tėra svetimų subkultūrų imitatoriai. Ginčo metu mokslininkė pasakė vieną teiginį, kurį ir prisiminiau eidamas pro Tilto g. kartais lūšną, kartais – tvarkingą namuką. "Negi jūs Ernestai, norite, kad miestas būtų švarus ir nuobodus? Pažiūrėkit, kaip grafičiai suteikia papildomo žavesio Berlynui", – sakė mokslininkė. Ir Tilto g. incidentas man tapo atsakymu – Vilnius nėra švarus ir nuobodus. Žiūrint kompleksiškai, jis vis dar tebėra sudarkytas miestas. Daug kur kreiva, aplūžę ir purvina. Net nereikia išeiti iš senamiesčio. Net nereikia stebėtis privačiomis valdomis, kuriose savininkai apdažo plotus aplink savo langus, nekreipdami dėmesio į bendrą vaizdą – miesto centre stūkso bažnyčia, iki pusės nudažyta rožine spalva, kitą, aukštesnę dalį palikus natūraliai nešvarią. Atsiradę užrašai šį chaosą paverčią giluminiu urbanistiniu vargingumu. O kaip Berlynas? Ten viskas kitaip – turtinga imperijos sostinė tapo dar turtingesnė turtingiausios Europos šalies sostine. Tai nepaprastai intensyvus ir aktyvus miestas, kuriame grafičiai tiesiog prapuola.

Šiame ginče mane labiausiai erzina grafitininkų gynėjų noras paversti juos didesniu ir priimtinesniu visuomenei reiškiniu nei jau egzistuojantis vandalizmas. Juk būti vandalu yra absoliučiai natūralu. Aš pats ne kartą buvau, tiesa, ne realiu, o hipotetiniu, vandalu. Ypač greitai juo tapdavau pamatęs šiurkščiai ir neatsakingai pastatytą automobilį. Norėdavau pjaustyti padangas, braižyti raktais kėbulą ir daužyti langus. Viso to nedarau dėl daugybės priežasčių, iš kurių viena yra galima bausmė. Vandalai žino, kad jie yra nusikaltėliai. Jie turi gãlią (vos neparašiau – teisę) tuos nusikaltimus daryti, bet privalo prisiminti ir savo pareigas: būti sugautiems ir nubaustiems. Tokia formulė, kurioje nebelieka amorfiškų estetinių, socialinių ir aktyvistinių dėmenų, yra pati sąžiningiausia. Jūs – paišote ir bėgate, visuomenė – gaudo ir baudžia.

Beje, patarimas gaudantiesiems – pasirodo, pasamdžius apsaugininkus pasalai ir jiems sugavus grafitininkus, paslaugos kainą galima įrašyti į ieškinį kartu su visais patirtais tiesioginiais nuostoliais.