Savaitgalį matėme to simbolinę iliustraciją. Trumpas sveikino Vestpointo karo akademijos absolventus ir pasakė kalbą, tipišką jam – improvizuotą ir negausią politiniu turiniu. Tuo metu Vance‘as vyko į karinio jūrų laivyno akademiją – ir brėžė administracijos ideologines gaires.

Trys svarbiausi viceprezidento pristatyti politikos principai.

Pirma, akcentuojama, kad Jungtinės Valstijos atsisako karinių intervencijų ir „demokratijos sklaidos“ politikos. Vance'as teigia, kad amerikiečiai per ilgai bandė pertvarkyti pasaulį pagal savo įsivaizdavimą, užuot susikoncentravę į kertinius nacionalinius interesus. Tai kainavo trilijonus dolerių ir daug gyvybių, nes sprendimus priėmė politikai, o pasekmes jautė kariškiai ir jų šeimos.

Juolab, kad epocha, kai Jungtinės Valstijos dominavo be konkurencijos, baigėsi. Lūkesčiai, jog ekonominė integracija savaime atneš taiką, padarydama tokias šalis kaip Kinija panašesnes į Vakarus, neišsipildė. Sukurti demokratijų Vidurio Rytuose taip pat nepavyko. Todėl senas klišes reikia nurašyti ir žvelgti į pasaulį per realizmo akinius.

Ši nuostata atspindi stiprų paties Vance'o, tarnavusio Irake, sentimentą apie pastarųjų dešimtmečių karų klaidas. Jos siejamos su tradiciniais politikais ir biurokratiniu elitu. Su abiem jais administracija aršiai kovoja. O tuo pačiu siekia galią sutelkti savo rankose, didinant vykdomosios valdžios įtaką ir kvestionuojant galių pasidalijimo principą.

Antrasis elementas – karinės jėgos naudojimas įmanomas tik tuo atveju, jei keliamas aiškus ir ribotas tikslas. Trumpo administracija nenori „nesibaigiančių konfliktų“ ir „neaiškių misijų“. Apskritai Trumpas yra politikas, vengiantis karo. Pastarųjų mėnesių kovą su husių teroristais Vance‘as pateikia kaip sėkmės istoriją: amerikiečių surengtos atakos paskatino husius derėtis ir sutarti dėl to, kad Jungtinių Valstijų laivai nebebūtų atakuojami.

Remiantis tokia logika Jungtinės Valstijos be kita ko neketina prisiimti įsipareigojimų už kitų šalių saugumą. Todėl, pavyzdžiui, tolesnė NATO plėtra tampa neįmanoma.

Galiausiai trečiasis elementas – šios nuostatos nereiškia izoliavimosi nuo pasaulio. Viceprezidentas Kiniją ir Rusiją įvardijo kaip strategines priešininkes įvairiose srityse, nuo kosmoso iki kibernetikos. Todėl teigiama, kad tie, kas stos prieš Jungtines Valstijas, sulauks griežto atsako. Anot Vance‘o, „turime būti atsargūs svarstydami smogti, bet jei jau smogiam – tai stipriai ir ryžtingai.“ Ne veltui siūloma kitų metų gynybos biudžetą pirmą kartą istorijoje didinti iki 1 trilijono dolerių.

Tokie teiginiai atspindi vadinamosios Jacksono užsienio politikos mokyklos, kurią aprašiau savo knygoje „Baltieji rūmai“, nuostatas. Jos šalininkai nenori tarptautinių įsipareigojimų, bet ryžtingai – įskaitant jėga – gina nacionalinius interesus. Kokie tie nacionaliniai interesai – diskusijų objektas, bet ilgalaikiai sąjungininkai dažniausiai yra to dalis. Pagal šią logiką NATO yra „raudona linija“, net jei pats Trumpas nebūtų išplėtęs Aljanso tiek, kiek dabar.

Kokią žinią siunčia Vance‘izacija? Amerikiečiai nori būti mažiau įsipareigoję kitiems ir pragmatiškesni. Kartais – atvirai savanaudiški ar siekiantys konkrečiai administracijai aktualių tikslų. Bet šios nuostatos nėra tokios primityvios, kaip kartais atrodo girdint jų pateikimą. Jos atspindi kelis dešimtmečius vykstančius procesus – ir praktiškai sutampa su tuo, ką – kiek kitokiu stiliumi – kalbėjo Barackas Obama. Ir jis, ir Vance‘as europiečiams sakė tą patį – ruoškitės prisiimti kur kas didesnę atsakomybę už save, nes Amerikos šalia gali ir nebebūti.