Apie išbalansuotą demokratiją

Taip ir padariau, nekomentuodamas Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos Paryžiuje, nors ji mane ir sujaudino. Dabar, aprimus emocijoms, galima apie tai ramiai pakalbėti.

Mes, ES gyventojai, Vakarų kultūros lopšys, esame tarsi didžiulė, skirtingus pusė milijardo žmonių vienijanti šeima, kurioje be tolerancijos vienas kitam neįmanoma išgyventi.

Tačiau tolerancija demokratinėje visuomenėje, mano nuomone, pirmiausia yra gebėjimas priimti ir gerbti skirtingas nuomones, kultūras, religijas ir elgesio normas. Būtent tai leidžia žmonėms gyventi kartu, nepaisant jų skirtumų, ir skatina socialinę harmoniją.

Suprantama, kad tolerancijos ribos – sudėtingas klausimas, nes jos turi būti apibrėžtos taip, kad apsaugotų visų narių teises, o ne tik atskirų grupių.

Deja, kartais taip neatrodo. Atvirkščiai, susidaro įspūdis, kad tolerancija naudojama tik kaip pretekstas pateisinti žalingą elgseną.

Situacija: Thomaso Jolly režisuotas eklektiškas šou, ypač Leonardo da Vincio „Paskutinės vakarienės“ atkūrimo interpretacija, švelniai tariant, patiko ne visiems. / „Scanpix“ nuotr.

Tolerancija, mano nuomone, turėtų būti orientuota išskirtinai į visos visuomenės gerovę. Kai kurių grupių interesai neturėtų būti statomi aukščiau bendrojo, sutartinai priimto mūsų visų gėrio, kiekvienam paliekant savo vertybes ir nekvestionuojant jų.

Apibendrinant galima pasakyti, kad tolerancija demokratinėje visuomenėje yra esminė darnaus sugyvenimo sąlyga, tačiau jos ribos turi būti aiškiai apibrėžtos, kad būtų užtikrinta, jog ji nesukeltų žalos kitiems visuomenės nariams.

Thomaso Jolly režisuotas eklektiškas šou, ypatingai Leonardo da Vincio „Paskutinės vakarienės“ atkūrimo interpretacija, švelniai tariant, patiko ne visiems. Aišku, galima tai vadinti nepaprastai drąsiu ir originaliu žingsniu, bet klausimas, ar tikrai reikalingu ir neįžeidžiančiu dalies visuomenės orumo?

Sprendžiant iš atsiliepimų pasaulinėje žiniasklaidoje, žingsnis drąsus, orginalus, tačiau perteklinis ir nereikalingas.

Suprantama, kad tolerancijos ribos yra sudėtingas klausimas, nes jos turi būti apibrėžtos taip, kad apsaugotų visų narių teises, o ne tik atskirų grupių.

Net pakankamai liberalių pažiūrų britų „The Times“ pavadino jį siurrealiu žlugimu.

Sprendžiant iš to to, kad kai kurie radikalūs visuomenės nariai kaltina Thomasą Jolly ir net grasina jam mirtimi, galima daryti išvadą, kad dalies visuomenės narių orumas iš tiesų buvo sutryptas.

Prancūzijos prokurorai sureagavo į kaltinimus ir grasinimus mirtimi Thomasui Jolly ir pradėjo tyrimą. Jie, tikiuosi, suras ir užkardys radikalus, tačiau tai neišspręs laisvės ir atsakomybės subalansavimo dilemos mūsų visuomenėje.

Panašu, kad jis (balansas tarp laisvės ir atsakomybės) yra pažeistas, todėl jį bendromis jėgomis turėsime atstatyti, nes tai yra būtina sąlyga, kad demokratija veiktų efektyviai ir teisingai.