Buvo toks multikas. Apie žmogų, kuris mokėjo skraidyti. Bet tuoj pat atsirado būrys patarėjų. Vieni mokė, kaip teisingai atsispirti, kiti – kaip rankas išskėsti, treti – kaip valdyti kūną ir racionaliai maitintis. Mokė tol, kol žmogus užmiršo ką savaime, iš prigimties, mokėjo.

Lygiai tas pat vyksta mūsų gyvenime. Vieni moko turiningai poilsiauti, kiti aiškina, kokia turi būti šeima, treti – apie ekologišką maistą. Tarsi mes visi, mūsų tauta tik vakar gimėme ir neturime šimtametės gyvenimo patirties. Nuo seno bet koks mažaraštis kaimietis žinojo, kad be mėšlo skanių bulvių neišauginsi. Jis visuomet stengėsi, kad tam gabalėliui žemės, kur bus auginamos bulvės, užtektų mėšlo. Vieni tą mėšlą vežė rudenį, kiti – pavasarį. Kaip kieno išmintis bylojo. Bet vežė ir kasmet terpė į dirvą.

Europa, lengvindama kaimiečio dalią, davė jam pinigų, kad nelaikytų karvučių. Su karvutėmis išnyko ir mėšlas. Bet bulvės auga ir toliau. Tonomis. Savaime aišku, kad jos tręšiamos. Irgi tonomis. Anksčiau piktžoles naikino ardami, akėdami. Rankomis ravėdami naikino. Dabar Europa moka mums pinigus, kad rudenį paliktume neartus laukus. Kad geriau suvešėtų piktžolės. Todėl tręšiame herbicidais. Tonomis. Ir paskui kalbame apie ekologišką produkciją.

Tų bulvyčių, kurias mes perkame turguje, pats ūkininkas tikrai nevalgo, tad nepūskime žmonėms miglos į akis. Anądien turgelyje garbaus amžiaus moteriškutė aiškina, kokia kenksminga žmogui yra aviena. Pasirodo, ir garbaus amžiaus žmogaus protą gali paveikti televizorių reklama.

Dabar specialistų jau nebėra, vieni vadybininkai. Mūsų magistrantai anglijose plauna lėkštes, o valstybinėse įstaigose su pradžiamoksliu dirba vyriausiaisiais specialistais. Tariasi gerai įsitaisę. Mat priklauso giminių klanui. Tokiuose kolektyvuose mąstantieji nepageidaujami, nes niekam nėra įdomi originali mintis. Ypač jeigu ji prieštarauja bendrai klano nuomonei ir gerovei. Teisybės daigai šalyje pradės dygti, kai tokie "vyriausieji specialistai" plaus lėkštes airijose, o į jų vietą grįš magistrantai.

Dabar tik stebiesi, kaip greitai ir tiksliai tarpukariu buvo įgyvendinta žemės reforma. Per 5–6 metus tik Dzūkijoje prieš karą liko kaimai, nespėję išsiskirstyti į vienkiemius. Anuomet žmonės su kirvukais greičiau kūrėsi vienkiemiuose, nei sovietmečiu, talkinant galingai technikai ir skiriant milžiniškas lėšas, šie bėdžiai buvo suvaryti atgal į tuos pačius kaimus.

Dabar ši reforma jau 20 metų tęsiasi ir pabaigos nematyti. Mat trūksta žemės, nors tos pačios dirvonuojančios žemės pilnos pakelės. Žemės pirkimas ir pardavimas yra ta pati rinka, kurią veikia ekonomikos dėsniai. Mūsiškiai buvo gudresni – jie sugalvojo, kad žemę galima kilnoti. Iš gūdžios pamiškės – tiesiog prie gražiųjų ežerų.

Dabar valdžią vėl griebėsi "saliamoniško" sprendimo. Nedirbamą žemę apmokestinti dvigubai. Atseit taip paskatins dirbti dirvonuojančius plotus. Ponai valdžiažmogiai, ne baudomis skatinkite, bet auginamomis rūšimis. Suteikite lengvatas, padėkite realizuoti išaugintą produkciją. Nelaukite, kol viską sureguliuos monopolijų rinka. Mokesčių pakėlimas yra ne kas kita kaip skatinimas sunkiai besiverčiantį žmogų parduoti žemę, kad pigiai ją galėtų nusipirkti valdžiažmogis. Keldami kainas rinkos nesukursite.

Galima manyti, kad, mūsų galvose susimaišius rytietiškam-azijietiškam mentalitetui su Vakarų demokratija, praradome savo tautos savitumą. Susiliejus dviem skirtingiems kultūrų taifūnams, mes sutrikome. Tiesiog primiršome, kad pagal vakarietiškus receptus iš rytietiškų subproduktų neįmanoma pagaminti autentiško lietuviško maisto. Praradome ir savo senolių patirtį. Lietuvis, ypač kaimietis, visada gyveno savo protu. Dabar su rytietiška leksika ir įgytu ižūlumu, turėdami vakarietiškas laisves, bandome virti naujo recepto lietuviškus barščius. Kaskart vis daugėja tų receptų kūrėjų, bet nei kūrėjai, nei valgytojai jų skoniu kol kas nesidžiaugia.