Ar Lietuva tikrai ištaisė EK pažeidimą dėl teisės ginčyti akto teisėtumą aplinkosaugoje?

Lietuvos institucijos teigia atlikusios visus reikalingus veiksmus pažeidimui pašalinti. Tik ar pažeidimui pašalinti pakanka priimti teisės aktą, ar visgi būtina užtikrinti ir jame numatytų teisių veiksmingą įgyvendinimą?

Šalinant pažeidimą – priimtas įstatymo pakeitimas 

Netrukus po pažeidimo procedūros pradžios Aplinkos ministerija informavo EK apie tai, kad bus papildytas Administracinių bylų teisenos įstatymas (ABTĮ). Pataisa buvo priimta 2021 m. liepos 2 d. Įsigaliojo ABTĮ 112 straipsnio 1 dalies pakeitimas, numatantis teisę suinteresuotai visuomenei kreiptis į administracinį teismą dėl su aplinka susijusio norminio administracinio akto atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui ištyrimo.

Įstatymo projekto rengėjai teigė, kad šis įstatymo pakeitimas užtikrintų teisę nevyriausybinėms organizacijoms, skatinančioms aplinkos apsaugą, kaip suinteresuotiems asmenims, kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti aplinkos srityje priimto norminio administracinio teisės akto pagrįstumą ir teisėtumą.

Be to, kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, ar jų grupė taip pat turėtų teisę pasinaudoti tokia teise, jei tinkamai pagrįstų, kad aplinkos srityje priimtas norminis administracinis aktas jiems daro ar gali daryti poveikį, arba pagrindę savo suinteresuotumą.

Tai sudaro pagrindą teigti, kad Orhuso konvencija, ES aplinkosaugos teisė ir ją įgyvendinanti ABTĮ 112 straipsnio 1 dalis suteikia teisę kreiptis dėl norminio akto teisėtumo atitikties nacionaliniams įstatymams ir ES teisės aktams tiek asmeninį suinteresuotumą turintiems asmenims, tiek asmenims, kurie, asmeninio suinteresuotumo neturi, tačiau pagrindžia savo suinteresuotumą kitokiais nei asmeniniais interesais. Pavyzdžiui, „visuomeniniu suinteresuotumu“, kildintinu iš norminio administracinio akto neigiamo poveikio aplinkos apsaugai ar pan.. Asmeninis ir visuomeninis suinteresuotumas tokio pobūdžio bylose yra alternatyvūs – nė vienam iš jų nesuteikiamas prioritetas.

Apribotos suinteresuotų asmenų teisės

Visgi taikant šį reguliavimą formuojama teismų praktika ir toliau užkerta galimybę fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip ir  aplinkos apsaugos asociacijoms, kurių teisės kyla iš aplinkosaugos srities ES teisės, veiksmingai įgyvendinti teisę kreiptis į administracinį teismą dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo.

Taip atsitinka dėl to, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) teisę kreiptis dėl norminio akto teisėtumo susiaurino iki „visuomeninio suinteresuotumo“, eliminuodamas asmeninį suinteresuotumą. Tais atvejais, kai pareiškėjai dėl norminio akto aplinkosaugos srityje teisėtumo turi asmeninį suinteresuotumą ir toks teisinis reguliavimas daro ar gali jiems asmeniškai daryti poveikį, jie pagal formuojamą LVAT praktiką visgi neturi teisės kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu dėl teisės akto teisėtumo ištyrimo.

Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad suinteresuotos visuomenės, kaip ji suprantama pagal Aplinkos apsaugos įstatymą, teisės tiesiogiai administraciniuose teismuose ginčyti su aplinka susijusį norminį administracinį aktą turinį reikia aiškinti atsižvelgiant į nurodytos normos paskirtį ir tikslus. Įvertinęs ABTĮ 112 straipsnio pakeitimo tikslą – užtikrinti tinkamą Orhuso konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir šiuo klausimu suformuotą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) jurisprudenciją, LVAT konstatavo, kad ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje įvardinta suinteresuotos visuomenės teisė kreiptis į administracinį teismą, prašant ištirti, ar su aplinka susijęs norminis administracinis aktas atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, reiškia, kad toks kreipimasis sietinas būtent su aplinkos apsaugos tikslais.

Tokiais tikslais yra siekis užtikrinti iš nacionalinės, ES teisės nuostatų aplinkosaugos srityje kylančių teisių - tiek procedūrinių, pasireiškiančių dalyvavimu priimant tam tikrus sprendimus aplinkosaugos klausimais, tiek materialinių teisių, susijusių su aplinka - įgyvendinimą arba viešosios valdžios institucijų pareigų aplinkosaugos srityje užtikrinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-14-556/2022).

2022-12-07 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AB-29681-3-66-3-00087-2022-9, teismas atsisakė priimti pareiškėjo Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pareiškimą ištirti  aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-249 patvirtintos Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodikos atitiktį Aplinkos apsaugos įstatymui. LVAT nusprendė, kad pareiškėjas savo suinteresuotumui pagrįsti nenurodė teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų susijusios su ginčijamo administracinio akto teisėtumu būtent aplinkosaugos srityje. Pareiškėjo suinteresuotumas šiuo atveju buvo grindžiamas ne norminio administracinio akto neigiamu poveikiu aplinkos apsaugai, o poveikiu vien asmeniniams turtiniams pažeidėjų interesams, kurie nėra susiję su aplinkos apsauga. Teismo manymu, vien aplinkybė, kad pareiškėjas vienija fizinius ir juridinius asmenis, kurie gali patekti į Metodikos taikymo sritį ar bendrai prisideda prie aplinkos apsaugos skatinimo, savaime nėra pakankama suinteresuotumui pagrįsti.

Panašiais argumentais remdamasis LVAT atsisakė priimti pareiškimą administracinėje byloje Nr. eI-14-556/2022, kurioje pareiškėjas kreipėsi į LVAT su prašymu įvertinti aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos nuostatų atitiktį Konstitucijai, taip pat Aplinkos apsaugos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms. LVAT konstatavo, kad pareiškime nurodytas norminio administracinio akto, kuriame įtvirtinta žalos aplinkai, kurią turi atlyginti pažeidėjai, taip pat ir pareiškėjas, poveikis nėra nukreiptas įgyvendinti pareiškėjo kokias nors aplinkos teisės nuostatomis suteikiamas teises ar užtikrinti viešosios valdžios pareigų aplinkosaugos srityje vykdymą. Pareiškėjas savo suinteresuotumui pagrįsti nesirėmė jokiomis Orhuso konvencijos nuostatomis.

EK nurodytas pažeidimas pašalintas, bet nepašalintas?

Tokia Lietuvos nacionalinių teismų praktika, kuri susiaurina ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą suinteresuotų asmenų aplinkosaugos srityje teisę kreiptis į teismą, ne tik neatitinka įstatymo rengėjų įvardintų reguliavimo tikslų ir turinio, bet ir kelia abejonių dėl EK konstatuoto pažeidimo pašalinimo veiksmingumo ir tokios praktikos atitikties ESTT formuojamai praktikai dėl suinteresuotų asmenų teisės ginčyti teisinį reguliavimą.

ESTT 2019 m. spalio 3 d. prejudiciniame sprendime byloje C‑197/18 konstatavo, kad jeigu iš žemės ūkio patenkantys azoto junginiai reikšmingai prisideda prie aptariamų požeminių vandenų taršos, tokie fiziniai ar juridiniai asmenys, kaip pareiškėjai pagrindinėje byloje, turi galėti reikalauti iš kompetentingų nacionalinių institucijų pakeisti esamą Nutarimą dėl 2012 m. nitratų veiksmų programos arba imtis papildomų priemonių ar sustiprinti veiksmus. ESTT pasisakydamas dėl pavienių asmenų teisės pateikti prašymą, skundą arba ieškinį nurodė, kad remiantis ESTT suformuota jurisprudencija, su SESV 288 straipsnyje įtvirtintu Direktyvos 91/676/EEB privalomuoju poveikiu būtų nesuderinama tai, jog iš atitinkamų asmenų iš esmės būtų atimta galimybė remtis direktyvoje nustatytomis pareigomis.

Aplinkos ministerija fizinių ar juridinių asmenų galimybę pasinaudoti ABTĮ numatyta teise siejo su alternatyvia sąlyga, kad aplinkos srityje priimtas norminis administracinis aktas daro ar gali jiems daryti poveikį, arba pagrindę savo suinteresuotumą. Kitaip tariant, asmeninio, visuomeninio suinteresuotumo sąlyga yra formuluojama alternatyviai. Todėl net ir nesant individualios teisminės bylos suinteresuotas asmuo, kuriam norminis administracinis aktas, priimtas aplinkos srityje, daro ar gali daryti poveikį, turi teisę kreiptis į teismą tiesiogiai dėl norminio akto teisėtumo.

Atsisakius nagrinėti tokius prašymus yra pagrindas konstatuoti, kad ES teisės pažeidimo procedūros metu nurodytas pažeidimas yra nepašalintas ir Lietuvai gali būti inicijuota nauja EK pažeidimo procedūra.