Atsakymas LRT atstovams – sporto prodiuseriui Ramūnui Grumbinui ir Ritai Miliūtei

Viešojoje erdvėje pateikiami skirtingi skaičiai, kuriais bandoma manipuliuoti – tai daro ir komentaro autorius. Jis, akivaizdu, žino, bet neįvardija, prisidengdamas „paslaptimi“. Tačiau jau viešai pripažinta, kad suma viršija 1 mln. eurų. Todėl natūraliai kyla papildomas klausimas, kuris jau nebegali būti laikomas paslaptimi: kiek LRT be Eurolygos licencijos kainos papildomai kainavo varžybų filmavimas?

Tik sudėjus viską – licenciją + LRT gamybos kaštus + PVM – galima gauti realią bendrą sumą. Neoficialiai minima apie 1,7 mln. eurų, tačiau iki šiol neaišku, ar ši suma jau apima PVM. Tikslūs skaičiai slepiami, prisidengiant konfidencialumu.

Taip pat būtina atkreipti dėmesį į pridėto Eurolygos laiško klaidingą interpretaciją. Laiškas aiškiai patvirtina, kad iš Lietuvos niekas nesiūlė daugiau nei 1 mln. eurų – tokį pasiūlymą pateikė tik LRT. Mano žiniomis, iki LRT atėjimo į rinką komerciniai kanalai už Eurolygos licencijas mokėjo apie 700 tūkst. eurų už sezoną.

Tačiau esminis klausimas nėra vien kaina. Esminis klausimas – LRT misija.

Ar viešasis transliuotojas, finansuojamas valstybės lėšomis, turi konkuruoti su privačiu verslu komerciniame sporto turinyje?

Ypač svarbu tai, kad Europos Komisija (EK) šiuo metu tiria galimos neteisėtos valstybės pagalbos LRT klausimą, remdamasi IŽA skundu dėl neaiškiai apibrėžtos LRT misijos. Eurolygos transliacijų pirkimas yra vienas iš esminių šio tyrimo elementų. Jei EK konstatuotų pažeidimus, LRT gali tekti grąžinti dalį gauto finansavimo.

Jei LRT transliuotų sporto turinį, kurio neperka komercinės televizijos, klausimų nekiltų.

Tačiau kai viešaisiais pinigais daromi komerciniai projektai ir, tikėtina, permokama, skaidrumo ir misijos klausimai yra neišvengiami. Viešieji pinigai ateina su pareiga viešai atsiskaityti.

Todėl su LRT susiję komentatoriai turėtų atsakyti į konkrečius viešus klausimus, o ne juos apeidinėti ar keisti temos kryptį. Tai – manipuliacija, kuri nedera su LRT misija.

Papildomai, tokios manipuliacijos rodo, kad būtina tikslinti dar vieną LRT įstatymo nuostatą: visos komercinės sutartys, kurios yra įvykdytos, pavyzdžiui, po 12 mėnesių turi tapti viešos.

Kai buvau Vilniaus meras, visos savivaldybės sutartys buvo viešos po jų įgyvendinimo. Šiandien Audito komitete nuolat girdime tuos pačius argumentus: „komercinė paslaptis“, „konfidencialumas“. Įsigilinus dažniausiai paaiškėja, kad tai – eurųčiulpių argumentai.

Tas pats pasakytina ir apie LRT komunikaciją, kai, cituojant Valstybės kontrolės vadovo pasisakymą Seimo komisijoje, teigiama, jog įstatymas perkant programas leido taikyti „išimtį“. LRT šią „išimtį“ pritaikė 89 proc. atvejų – iš vieno šaltinio ir dar pasirinktinai.

Išlaisvinkime „laisvą žodį“ iš nelaisvės.