Pasak ataskaitos autoriumi įvardinamo Aleksandro Aleksejevo, nemaža dalis ankstyvojoje SSRS įsiveržimo į Afganistaną fazėje dalyvavusių karių buvo iš Centrinės Azijos kraštų (tuo metu įėjusių į SSRS sudėtį) kilę musulmonų tikėjimo rezervistai. Daugelis šių karių tarnavo statybų (rus. „stroibat“, kariniu žargonu tariant) bei kituose paramos batalionuose, o nemažai daliai jų stigo ne tik kare reikalingų įgūdžių, bet ir motyvacijos vykdyti operacijas prieš Afganistano musulmonus (etninius ir religinius giminaičius).

Respondento teigimu, kurio liudijimu rėmėsi ataskaitos autorius, slavų ir kitų europiečių kilmės kariai buvo pašaukti specialiu šaukimu 1979 m. birželį (t. y. praėjus keliems mėnesiams po įprasto pavasario šaukimo). Vėliau laikytasi standartinės praktikos, kai balandžio ir lapkričio mėnesiais šaukiami sovietų jaunuoliai būdavo siunčiami baziniam ugdymui (aštuonioms arba dešimčiai savaičių) arba į seržantų ugdymo įstaigą (šešiems mėnesiams).

Praėjus kursus ir davus priesaiką, į Afganistaną vykstantys vadinamieji rekrūtai būdavo siunčiami į telkimo punktus, esančius netoli Centrinės Azijos miestų (Ašchabado, Taškento, Dušanbės), ir iš ten skraidinami į Afganistaną. Tada dauguma laukdavo didelėje karinėje stovykloje netoli Kabulo oro uosto, kol juos individualiai arba grupėmis išsivesdavo karininkas iš dalinio, į kurį naujokas būdavo paskirtas. Ilgainiui šie naujokus priimantys pareigūnai kažkodėl buvo praminti „pirkėjais“ (rus. „pokupateli“).

Ataskaitoje spėta, kad neretai vadinamosiose vietos šauktinių komitetuose (rus. „vojenkomat“) dėl šauktinio siuntimo į Afganistaną būdavo nusprendžiama dar prieš tai, kai šis gaudavo šaukimą, tačiau būta atveju, kai nusprendžiama kareivį siųsti į Afganistaną jam jau tarnaujant kituose daliniuose.

Apie savo tarnavimo vietą šauktiniai dažnai nesužinodavo iki pat paskutinės akimirkos (būta atvejų, kai sovietų kareivėliai apie siuntimą į Afganistaną sužinodavo tik pakilus į šį kraštą juos skraidinančiam lėktuvui).

Anot pranešimo autorių, SSRS valdžia veikiausiai nenorėjo, kad dideli miestai bei kitos urbanizuotas vietovės „nukraujuotų“, tad stengtasi siųsti kareivius iš daugelio skirtingų regionų bei provincijos užkampių.

Žmonių, savanoriškai vykstančių į Afganistaną, taip pat netrūko, tačiau jų motyvaciją dažniausiai stimuliavo ne noras šiame krašte pastatyti socializmą, o pinigai, privilegijos, karjeros perspektyvos bei galimybės Afganistane įsigyti retų prekių ar „prasukti“ vieną kitą nelegalų sandėrį. Pasak pranešimo autoriaus cituoto karininko, leitenanto alga už tarnybą Afganistane pakildavo nuo 210 iki 600 rublių, o vieneri tarnystės šiame krašte metai prilygdavo trejiems įprasto tarnavimo sovietinėje armijoje metams.

Taip pat žinoma nemažai atvejų, kai į Afganistaną SSRS kareivis būdavo siunčiamas už karinių reglamentų pažeidimą. Pvz., vienas respondentas ataskaitos autoriui (ar autoriams) teigė buvęs išsiųstas į Afganistaną už tai, kad atvykęs su daliniu padėti kolūkyje Ferganoje (vietovė dabartiniame Uzbekistane), kartu su draugais pardavinėjo gyvulius juodojoje rinkoje bei girtavo iš užsidirbtų pinigų.

Kitas tvirtino nesutaręs su savo būrio karininku ir grasinęs jį nudėti pasibaigus tarnystei. Tada karininkas jam atkirto išsiųsiąs jį į vietą, iš kurios šis niekada nebesugrįšiantis.

Taip pat būta atvejų, kai į Afganistaną nuspręsta siųsti šauktinius, prieš kuriuos pradėtas civilinio teismo procesas. Juos neretai išsiųsdavo į Afganistaną neatsižvelgdami į jų bylų baigtį.

Pirmieji į Afganistaną įsiveržę daliniai daugiausia buvo parengti kovoti „didelį tradicinį“ karą, tad jiems stigo žinių, reikalingų kariauti su kalnų ir dykumų landšaftą sumaniai išnaudojančiais partizanais. Tik kiek vėliau į Afganistaną siunčiamiems asmenims pradėta diegti specifines žinias specialiuose kursuose. Pvz., būsimieji vairuotojai turėjo pereiti labai griežtus tris mėnesius trunkančius vairavimo kalnuose kursus, per kuriuos aiškinta, kaip valdyti sunkvežimius ir kitas transporto priemones keliaujant skirtingų tipų kalnų keliais skirtingomis oro sąlygomis bei kaip atlikti pagrindines technikos remonto ir priežiūros procedūras vykstant kovai.

Į Afganistaną siunčiamiems vyrams dažniausiai būdavo aiškinama, kad jie keliauja padėti „broliškam“ režimui kovoje su samdiniais ir banditais, atvykusiais iš Jungtinių Valstijų, Pakistano ar Kinijos Liaudies Respublikos (kartais pasakota ir apie į Afganistaną įsiveržusias Irano bei Pakistano pajėgas).

Pasak ataskaitos autorių, vienas respondentas jiems tvirtino per indoktrinaciją kartu su kitais žiūrėjęs propagandinio pobūdžio filmą, kuriame sovietų kareiviai padėjo Afganistano valstiečiams atlikinėti statybos ir žemės ūkio darbus bei melžti karves. Vėliau į Afganistaną atvykę sovietų kariai galėjo pajusti, koks atotrūkis tvyro tarp SSRS valdžios vykdomo smegenų plovimo ir realybės.

Sovietų karinės stovyklos ir kiti objektai paprastai būdavo visiškai atskirti nuo vietos gyventojų, o karinis personalas įspėjamas vengti bet kokio neoficialaus kontakto su vietiniais. Operatyviniuose instruktažuose kiekvienam kareiviui buvo nurodoma kiekvieną afganistanietį (net moteris ir vaikus) laikyti potencialiu priešu.