Nebekaišome berželiais kiemo vartų, nebepuošiame jais savo namų, nebepiname iš jų liaunų šakelių vainikų karvėms, kad duotų daugiau pieno. Nebėra nei karvių, nei piemenėlių, kurie per Sekmines kepdavo pautienę. Tačiau šviesos ir vidinės ramybės ilgesys nedingo. Šiandien – didesnis nei bet kada. Turime vis daugiau technologijų, tačiau vis mažiau tylos. Galime akimirksniu susisiekti su kitu pasaulio kraštu, bet vis sunkiau randame kelią į save.
Todėl Sekminės šiandien įgyja naują prasmę. Jos primena dalykus, kuriuos buvome nustūmę į šalį kaip kaimiškus, senamadiškus ar tiesiog nebeaktualius. Beržas, senovėje buvęs gyvybės simboliu, šiandien atrodo šiuolaikiškas. Trapus, lankstomas vėjo, bet vis tiek atsitiesiantis. Primena žmogų. Mes irgi gyvename pakelėse tarp krizių. Tarp antraščių apie karą, dirbtinį intelektą, kainas, klimato kaitą ir nuolatinį spaudimą gyventi geriau. Nuolat pavargę, bet apsimetantys, kad viskas gerai. Nuolat prisijungę, bet vis labiau nutolę vieni nuo kitų.
Todėl Sekminės – ne vien apie religiją. Ir ne apie senovinius papročius. Jos – apie labai žmogišką poreikį išlipti iš įtampos režimo. Prisiminti, kad egzistuoja dalykai, kurie nesikeičia net tada, kai pasaulis dreba: berželio lapų mirgėjimas, vasaros branda po lietaus, vakaro tyla, gyvas pokalbis. Keista, bet būtent šie paprasti dalykai šiandien atrodo prabanga. Gal todėl beržas lietuviui vis dar toks artimas? Ne dėl folkloro – dėl gebėjimo išstovėti, net kai aplink daug nerimo. Net jei nebetikime, kad beržo šakelė apsaugos namus nuo negandų. Sekminės vis tiek išlieka palaiminimo laiku.
Naujausi komentarai