Į kainą žiūrint iš vartotojo taško, kuo ji mažesnė, tuo protingesnė atrodo. Tad Abdula nusprendė, kad alaus kainos jo parduotuvėje bus beveik miksroskopinės.

Jis svarstė: „Alaus butelis parduotuvėse kainuoja maždaug 1,5 euro. Tiekėjas už butelį prašo maždaug 1 euro. Mano parduotuvėje butelis alaus kainuos 99 centus ir visi lėks čia. Pajamų nebus, tačiau labai pigaus alaus parduotuvė turėtų įgyti greitą šlovę, daugės klientų. Tada pasiūlysiu įvairiausių užkandukų. Už protingą kainą. Žiūrint iš mano interesų taško.“

Taip nusprendęs laukė, kada atbarškės priekaba su alaus dėžėmis. Netrukus tempdamas dėžę į parduotuvę įžengė Genadijus – smulkusis alaus gamintojų produkcijos tiekėjas. Susižinojęs, kad Abdula už vieną butelį planuoja prašyti tik 99 centų, Genadijus iš karto rėžė: „Nieko nebus. Kaina turi būti normali.“ Ir išsižiojusiam Apdulai paaiškino: „Mažesne nei 1,5 euro kaina pardavinėti draudžiama.“

Abdula negalėjo patikėti ir pasipiktinęs tarė: „Ar tam naujoji valdžia įsteigė Maisto taryba, kad ji draustų mažinti kainas?“ „Draudžia ne Maisto taryba, o Centro taryba“, – paaiškino Genadijus. „Kokia Centro taryba? Juk komunistai jau kadaise persidažė“, – stebėjosi Abdula. Lietuvos realijose nesigaudančiam Abdulai Genadijus paaiškino: „Lietuvoje prekių kainas nustato didieji prekybos centrai. Kitaip tariant, Centro taryba. Jei Centro taryba sužinos, kad mano išvežiojamą alų kitur leidžiu pardavinėti už 99 centus, jie baus – nebepriims į savo lentynas to alaus. Ir mano apyvarta kris, nes vienas centras parduoda 100 kartų daugiau alaus, nei tavo, Abdula, apgailėtina parduotuvė“.

Abdula labai nuliūdo ir svarstė, ar naujoji Maisto taryba galės pasigalynėti su senas tradicijas turinčia Centro taryba.