Erodo raudų siena

Kas yra palestiniečiai, dėl kurių kančių priešais televizijos kameras dieną ir naktį nesiliauja raudoję demokratiškų ir autoritarinių valstybių politikai? Kas šie žmonės, kurių vargai geba vienodai prislėgti ir Romos katalikų popiežių, ir pasaulio popmuzikos garsenybes? Ar jie galėtų būti Senajame Testamente minimų filistinų palikuonys?

O gal Gazos sektoriaus ir Vakarų Kranto gyventojai atsirado taip pat, kaip ir neseniai išdygusios Donbaso "tautos" ("luhanskelonai" ir "doneckiniečiai")? Galbūt palestiniečiai atsirado tik tada, kai Šventojoje žemėje susidūrė laisvosios rinkos ekonomikos ir komunizmo interesai? Ar šiandien ką nors girdėtume apie Palestinos vaikus, jeigu Izraelis savo ankstyvosiomis dienomis būtų labiau palinkęs ne į JAV, o į Sovietų Sąjungos pusę?

Teigiama, kad geležies amžiaus aušroje į Palestinos regiono žemes atklydo dviejų etninių grupių žmonės – filistinai ir izraelitai. Filistinai buvo turtingesni, mėgo naujoves ir į pasaulį žvelgė lengvabūdiškai. Jie garbino ne vieną dievą. Sutapimas ar ne, tačiau vienas svarbiausių filistinų centrų buvo Gazoje.

Izraelitai gyveno vargingiau. Jie nevalgė kiaulienos ir savo protėviu laikė Senojo Testamento pranašą Abraomą. Šių žmonių protai krypo link monoteistinio tikėjimo. Senajame Testamente kuriamas filistinų įvaizdis yra išimtinai neigiamas, tačiau negalima atmesti prielaidos, kad šie žmonės buvo tiesioginiai izraelitų giminaičiai.

Manoma, kad, augant gyventojų skaičiui, izraelitai Palestinoje sukūrė dvi valstybes – Izraelį ir Judėją. Beveik tuo pat metu (VIII a. pr. Kr.) regione ėmė augti nauja ambicinga jėga – Naujosios Asirijos imperija. Nugalėję stipriausius semitų kraštus (Izraelį ir kt.), asirai ištrėmė nemenką dalį gyventojų. Formalią autonomiją išsaugojo tik politinės ir karinės grėsmės asirų valdovams nekeliančios žemės (pvz., Judėja).

Vėliau asirų gretose prasidėjo kovos dėl valdžios. Babilone kilo maištas. Jis sparčiai išplito, tad netrukus Naujoji Asirijos imperija buvo užkariauta iš vidaus. Po daugelį metų trukusių karų ir sukilimų Palestinos žemės buvo visiškai integruotos į naująją Babilono imperiją.

Remiantis Senuoju Testamentu, tvirtinama, kad 587 (arba 586) m. pr. Kr. babiloniečių valdovo Nabuchodonosaro II (642–562 m. pr. Kr.) pajėgos apgulė Jeruzalę. Šturmo metu buvo visiškai sunaikinta Pirmoji Jeruzalės šventykla, kurią, anot Šventųjų knygų, pastatė išmintimi ir polinkiu egzotiškoms moterims garsėjantis monarchas Saliamonas (990–931 m. pr. Kr.).

Naujoji valdžia tęsė asirų tradicijas. Kartu su eiliniais izraelitais buvo ištremti ir pasaulietinio bei dvasinio elito atstovai, o daugelį metų Abraomo ainių priešais laikyti filistinai visiškai prarado savo etninę tapatybę.

539 m. pr. Kr. Babiloną užkariavo Achemenidų dinastijos įkūrėjo Kyro Didžiojo (600–530 m. pr. Kr.) vedami persai. Indoeuropiečiais (arijais) laikomi persai siekė įgyti Palestinos gyventojų prielankumą. Daugeliui ištremtųjų palikuonių Achemenidų valdžia leido grįžti į tėvynę, o dalis išniekintų semitų maldos namų buvo atstatyti.

Vieni tremtinių ainiai grižo, kiti pasiliko, o treti leidosi klajoti po pasaulį. Persams susidūrus su kitų indoeuropiečių (arijų) graikų pasauliu, Achemenidų imperijos plėtra sustojo. Dėl prekybos graikų įtaka vis labiau plito Viduržemio jūros regione. Achemenidų imperijos valdovai bandė užkariauti helenų apgyvendintas žemes, tačiau patyrė vieną pralaimėjimą po kito.

Vėliau makedoniečių valdovas Aleksandras Didysis (356–323 m. pr. Kr.) pradėjo persų imperijos užkariavimą. Teigiama, kad per trumpą, bet audringą gyvenimą Aleksandras buvo nukeliavęs iki pat pietryčių Azijos, tačiau netikėta mirtis nutraukė avantiūristo šėlsmą.

Po Aleksandro mirties jo generolai pasidalijo užkariautas teritorijas. Iš pradžių Palestina pateko į Egipte įsitvirtinusių Ptolemėjų dinastijos įtaką, tačiau galiausiai ją pasiglemžė Mesopotamijos Seleukidų imperija.

167 m. pr. Kr. Seleukidų valdovas Antiochas IV Epifanas (215–164 m. pr. Kr.) dėl nežinomų priežasčių uždraudė žydams išpažinti savąją religiją. Semitų šventyklos buvo paverstos stabmeldystės vietomis, kuriose garbinti graikų dievai, o už tradicijų laikymąsi (pvz., šabo šventimą) grėsė sankcijos.

Prasidėjo vadinamasis Makabėjų sukilimas, kuriam, anot Senojo Testamento, vadovavo šventiko Matatijo sūnus Judas, vadinamas Makabėjumi. Sukilimo dalyvių įniršis buvo nukreiptas ne tik į silpstančios Seleukidų imperijos valdžią, bet ir į helenizmo įtakos paveiktus tautiečius. Maištas buvo sėkmingas. Judaizmą diskriminuojantys įstatymai buvo atšaukti. Semitai vėl galėjo laisvai išpažinti savą religiją, tačiau tuo pat metu Viduržemio jūros regione vis labiau augo Romos respublikos galia.

Romėnų įtaką Palestinoje įtvirtino būsimasis Gajaus Julijaus Cezario (100 m. pr. Kr.–44 m. pr. Kr.) žentas ir varžovas Gnėjus Pompėjus (106 m. pr. Kr–48 m. pr. Kr.).

Augant romėnų galiai, Palestinoje ėmė kilti viena įdomiausių ir kontroversiškiausių asmenybių – Erodas Didysis (72 m. pr. Kr.–4 m. pr. Kr.). Nors Erodas buvo romėnų vasalas, italų protėviai jam leido tvarkytis Palestinoje tarsi savame kieme. Jam itin lengvai sekėsi įsiteikti įvairiems Romos didžiūnams.

Šiems pradėjus konfliktuoti, Erodas itin apdairiai sugebėdavo pakeisti barikadų pusę. Teigiama, kad šio žmogaus protėviai buvo arabai, kurie pavergti judėjų atsivertė į judaizmą. Erodas buvo užaugintas žydu, tačiau kai kurie žydai jo nelaikė savu, o ir jis pats į judaizmo tradicijas rimtai žvelgė tik tiek, kiek jam tai buvo naudinga politiškai.

Siekdamas palenkti į savo pusę dalį tikinčiųjų, Erodas pradėjo Antrosios Jeruzalės šventyklos restauraciją. Po šio "remonto" Jeruzalės šventykla nebebuvo vien maldų vieta. Ji tapo prekybos tašku ir miesto svečių traukos centru.

70 mūsų eros metais, malšindami judėjų maištus, Antrąją šventyklą sunaikino patys romėnai. Išliko tik vakarinė, dirbtinį pylimą palaikiusi siena, prie kurios mūsų dienomis teikėsi prisiliesti pats Donaldas Johnas Trumpas (1946).



NAUJAUSI KOMENTARAI

kaunas

kaunas  portretas
Wau,vau,EXSTRA straipsnis...vertas giliu pamastymu,skaitytojams!! Bravo istoriniu straipsniu zurnalistas L.D. Vel zurnalistas "sugrizo prie kruopshciu ,rimtu istoriniu peripetiju gvildenimo..Straipsnis labai idomus[be sarkazmo,be jumoro ,kuriuo paskutiniu metu buvo dometasi..] Aciu zurnalistui .Ir tema labai idomi [[[gerokai gludinti "tamsoje"]]

nesuprantu

nesuprantu portretas
tai yra žemė dėl kurios išlieta tiek kraujko ir dar liejama, o jūs pasidomėkite ką ji savyje turi vertingo. Ogi nieko.

klausimas: gal tai šmeižtas

klausimas: gal tai šmeižtas portretas
tai kuo blogas Erodas, jei jis pastatė šventyklą svarbiausia žydų šventovę? O gal jis nekaltai buvo apšmeižtas dėl tų kūdikių žudynių ir tas purvu suterštas jo vardas neapiplautas iki šiandien? jei tai tiesa, tai būtų baisu ir dižiausia neteisybė.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

  • Patarimai, kaip įmonėms efektyviai valdyti laisvas lėšas
    Patarimai, kaip įmonėms efektyviai valdyti laisvas lėšas

    Manau, didžiajai daliai sėkmingų verslų anksčiau ar vėliau iškyla dilema, ką daryti su laisvomis įmonės lėšomis? Šis klausimas ypač aktualus šiuo metu, kai globali ekonominė situacija nėra aiški. Dėl to kai kuri...

    2
  • Asmeninės Velykos
    Asmeninės Velykos

    Artėjant Velykoms, nori nenori, susimąstai apie vertybes. Ir kokių tik vertybių nesame išbandę. Paturėjome visą haremą patrauklių vertybių – pradedant joga, baigiant pozityvias būsenas skatinančiais kursais. Tačiau dažnai atsitinka t...

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    18
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    3
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
Daugiau straipsnių