Šiandienos tikrovė dar rūstesnė: dabar nesvarbi nei būtis, nei įvaizdžiai – šiuolaikinis, vis dar gyvenantis žmogus siekia apskritai išnykti ir panaikinti bet kokį savo rūpestį dėl dabarties ir ateities. Tokiame kontekste, kuris nulemiamas asmens akyse mirgančių virtualių realybės atvaizdų, beveik bet koks žinojimas yra nereikalingas ir net menkai pageidaujamas. Gyvename ne Švietimo epochoje, kurioje buvo svarbus enciklopedinis mąstymas, žinių kaupimas, tikint, kad tai turi prasmę. Mūsų dienomis faktologinis žinojimas tikrai nėra būtinas. Jį atstoja internetinės paieškos sistemos, leidžiančios norimas žinias rasti greičiau, nei jos būtų atsimintos vieno ar kito individo. Šių laikų žmogui apie pasaulį jau nėra būtina ką nors giliau ir išsamiau išmanyti – išmanusis telefonas nesunkiai atstoja žinojimo poreikius.

Visgi vienos žmogiškosios būtybės savybės jokia virtualybė įveikti niekaip negali. Tai – noras nuolat tenkinti savąjį smalsumą, ką nors sužinant apie draugo, kaimyno, kolegos ar artimojo gyvenimą, kokį nors politikos, visuomenės ar kultūros reiškinį. Tačiau apsigauti neverta, nes ši kognityvinė veikla nėra nei sisteminga, nei tikslinga, nei kryptinga – ji chaotiška, savitikslė ir dažnai tiesiog beprasmė. Kas galėtų tvirtinti, kad socialinio tinklo teikiamos žinios yra struktūruotos pagal klasikinio pasakojimo logiką? Taip gimsta naujojo tipo žmogus, kuris nėra nieko nežinantis lyg daiktas ar daržovė. Toks individas turi žinių, tačiau jos yra padrikos. Žmogus net ir dabar nėra pamiršęs, kad apsimesti protingam ir išmanančiam yra malonu. Taip, vietoj pasaulio prasmę ir reikšmes besiaiškinančio žmogaus randasi tokia būtybė, kuri geba beveik pažodžiui cituoti Immanuelį Kantą ar Friedrichą Nietzscheʼę, yra mačiusi šimtus kino filmų ir pajėgi, esant reikalui, įterpti į pokalbį kultūrinę nuorodą. Atrodytų, ko dar reikia?! Toks snobiškas, savąjį žinojimo pranašumą demonstruojantis žmogus dažniausiai išties nėra eruditas. Erudito žinios klasikiniais laikais buvo nukreiptos į veiksmą, pasaulio perkeitimą, kuris pagrįstas tuo erudiciniu išmanymu. Šiandien pavienis individas ne tik negali, bet ir nenori keisti nei savojo, nei kitų gyvenimo. Labai retas visuomenės narys šlaikė tradicinę nuostatą, pagal kurią būdavo įprasta, kad kone kiekvienas intelektualesnis žmogus savo paskirtį suvokia kaip pasaulio išgelbėjimą, kad ir mažyčiu mastu. Mūsų laikų žmogus nieko nenori gelbėti – jam pakanka stebėti ir mėgautis savojo žvilgsnio nejautrumu. Ta pasaulio gelbėtojo rolė jau suprantama kaip ne kas kita, o tik amerikietiško filmo herojų ir siužetų stereotipai – užuot ėmusis veikti, tokia asmenybė geriau peržiūrės eilinį holivudinio kino produktą.

Kad būtum pajėgus kam nors padėti, pirmiausia turi bent numanyti savo veiksmų priežastis ir tikslus. Pasaulyje, kuriame orientuotis jau nėra būtina, minėti žodžiai skamba lyg anachronizmas. Štai čia į areną visu galingumu ima veržtis dirbtinio intelekto išradimai, gebantys pasiūlyti tai, ko žmonija ieškojo kelis tūkstantmečius, – objektyvųjį žinojimą, nepriklausantį nuo vieno konkretaus individo. Iš esmės tokia technologinė ir mąstymo slinktis yra gyvo atskiro ir kiekvieno asmens laidojimas, nes tai, kam tarnavo individo erudicija, jau paprasčiausiai nebereikalinga, – vienas atskiras asmuo mūsų laikais nebereiškia beveik nieko. Kraštutinė ir vis dažniau pasireiškianti tokios mąstysenos tendencija yra žmogaus gyvybės nuvertėjimas. Slinktis, kuri yra įvykusi dabarties pasaulyje, apima kur kas daugiau ir plačiau, nei daugelio nekenčiama Rusija, – ne vien technologinė raida, bet ir ji, lemia daugelio valstybių karinius tikslus. Dabarties erudicija ribojasi dronų ir kitokių karinių technologijų išmanymu – tai vis labiau virsta beveik vieninteliu nebeprasmiu žinojimu. Karas – tai radikaliausia žmonijos buvimo objektyvavimo forma, kuriai visai nebūtina atsižvelgti į tai, kas klasikiniais laikais buvo vakarietiškojo sociumo pagrindai, – religiją, meną ir kultūrą. Dabartinė posthumanistinė nuostata sako, kad žmogus yra prasmingas ir laimingas tada, kai veikia kolektyviai, o ne individualiai. Tai – absoliuti žinojimo transformacija į poreikį ir dažnai beribį troškimą nuo ko nors priklausyti.

Dirbtinis intelektas, socialinio tinklo veikimo logika ir snobistinis spektaklis yra triada, iš kurios išteka daugelis dabartinių politinių ir socialinių problemų, kurioms išspręsti nepakanka retrospektyvaus žvilgsnio į žmonijos praeitį ir jos modelio pritaikymo šiandienai. Renesanso, romantizmo, postmodernizmo laikais vakariečiai, per savajį petį žvelgdami atgal, matė idealiąją antiką. Šiandienos atramos – daug prastesnės. Tai – viduramžiškas tamsumas, griežtų taisyklių dominavimas ir noras jas įtvirtinti bei Antrojo pasaulinio karo laikus primenantis visa ko nužmoginimas. Panašu, kad šiai ir dar kelioms žmonių kartoms teks paprasčiausiai išgyventi tą Istorijos svarstyklių nuokrypį į agresiją, pyktį ir prievartą. Ar po šio laiko ateities žmonijos dar laukia priešinga tų menamų svarstyklių padėtis, atsakyti galima tik tuo atveju, jei tam futuristiniam žmogui grąžinsime teisę į savarankišką, unikalią, objektyvumo neneigiančią, tačiau vis dėlto subjektyvią mintį, nuo kurios ir pagal religinę, ir pagal sekuliariąją sistemą prasideda asmens laisvė ir savaiminis jo vertingumas. Kai ant pirmosios tokios minties klostysis sudėtingesnės mąstymo struktūros, galėsime prabilti apie tai, kad gal dar mes, o gal jau tik mūsų palikuonys, turės galimybę gyventi šioje planetoje. Erudicija, suprantamą kaip pasaulio prasmės šaltinį – gybybę, – tausojantis žinojimas tokioje visuomenėje vėl galėtų tapti nepamainoma individo savybe, nuo kurios stebėtinai priklauso labai daug.