Nesgi dar nuo pernai žiemos diplomatiniai santykiai tarp šalių faktiškai nutrūko, o bėglys, kaip paaiškėjo, beturįs ir Rusijos, ne tik Lietuvos, pilietybę, jo istorija – puikus penas propagandininkams, todėl tikimybė, kad vaiko netekusi mama, veikiausiai net nemokanti rusiškai, tiesiog nuvykusi į Kaliningradą (kad ir lydima advokato) atgaus savo kūdikį, buvo beveik lygi nuliui.

Kai kas net juokavo, kad vaiką pavyktų atgauti tik kartu su Kaliningrado sritimi. Vis dėlto įvyko stebuklas, ir Nacionalinis krizių valdymo centras pranešė: „Į Rusiją išvežta mergaitė – jau Lietuvoje.“

Tai, ką pavyko išsiderėti, – neįtikėtina sėkmė, įvertinus visas – tiek geopolitines, tiek ir šio konkretaus atvejo – aplinkybes.

Tai buvo, žinoma, ne Azovo bataliono belaisvių mainų lygio derybos, tačiau situacija irgi gana jautri ir labai sudėtinga.

Akivaizdu, kad pastangų buvo įdėta daugiau nei galima įsivaizduoti ir veikiausiai į derybas buvo įtraukti ne tik advokatai. O tai, ką pavyko išsiderėti, – neįtikėtina sėkmė, įvertinus visas – tiek geopolitines, tiek ir šio konkretaus atvejo – aplinkybes.

Per tas dienas, kol vaikas nebuvo saugiai sugrąžintas namo, nė menkiausia informacija, kas vyksta, nenutekėjo į viešumą. Natūralu, operacija „Kūdikis“ tapo ne tik mažylės netekusios mamos paskutine viltimi, bet ir valstybės garbės reikalu.

O šia jaudinančia žinia su visais pasidalijus šalies Prezidentui, galima įtarti, jog laimingai pasibaigusi istorija turi ilgą uodegą. Bet apie tai kol kas nenorima viešai kalbėti.