2012 m., kai po M. Saakašvilio reformų korupcijos suvokimo indekse Sakartvelas aplenkė net kelias ES nares, niekas negalvojo, kad vieną dieną iš trečiojo šalies prezidento bus atimta pilietybė, jam surengtas pseudoteismas ir pradėta fizinio sunaikinimo procedūra. Kai 2008 m. Maskva atplėšė penktadalį Sakartvelo žemių, atrodė neįmanoma, kad jau 2012 m. šalis balsuos už keistų ryšių su Rusija turinčio verslininko Bidzinos Ivanišvilio politinį susivienijimą, patikės kalbomis, jog neva diktatorium virstantį reformatorių M. Saakašvilį reikia keisti milijardų pertekusiu filantropu.

Niekas negalvojo, kad vieną dieną iš trečiojo šalies prezidento bus atimta pilietybė, jam surengtas pseudoteismas ir pradėta fizinio sunaikinimo procedūra.

Po septynerių metų kartvelai vėl nustebino parlamento šturmu parodę, ką iš tiesų galvoja apie suartėjimą su Rusija. Maskvos emisaras Valstybės Dūmos narys Sergejus Gavrilovas, Stačiatikių tarpparlamentinei asamblėjai norėjęs vadovauti sėdėdamas Sakartvelo parlamento pirmininko kėdėje, tąkart turėjo gėdingai sprukti namo. Kaukazietiški stebuklai nesibaigė. 2020 m. kartvelai parlamentą vėl patikėjo tai pačiai „Sakartvelo svajonei“, kuri savo ruožtu partnerius Vakaruose iki šiol stebina tragikomišku deriniu: deklaruojama integracija į ES, NATO ir rusiško stiliaus politika.

Kai ši Rusijos agresiją išgyvenusi šalis neparėmė Maskvos vėl užpultos Ukrainos, pajutome nusivylimą. Antrąkart – kai šiemet vasarį „Svajonės“ kontroliuojamas parlamentas pradėjo kopijuoti Kremlių bandydamas priimti laisvą visuomenę paralyžiuojantį įstatymą, pajutome nusivylimą. Tačiau kartveliškų stebuklų metas tikrai nesibaigė. Tbilisis vėl protestuoja. Tik šįkart stebuklas jau kitoks. Protestuoja laisvoje šalyje gimusi, dėl to paties M. Saakašvilio reformų laisvai nebe rusiškai, bet angliškai kalbanti, savo ateities be Europos neįsivaizduojanti karta. Žmonės, dėl kurių liejosi kraujas 1989-ųjų Tbilisyje. Protestuodami jie neša ES vėliavas, o ne didžiojo reformatoriaus portretus, reikalauja laisvės sau, o ne kalinamam prezidentui. Tai ir yra tikroji Rožių revoliucijos pasekmė: jos vaikai nori gyventi ne patogiai, bet tik europines vertybes gerbiančioje valstybėje.