Gelbstint eilinį Wojteką

Dar tą patį mėnesį Prancūzijoje buvo suformuota ištremtųjų lenkų vyriausybė. Diplomatas ir teisininkas Wladyslawas Raczkiewiczius (1885–1947) tapo prezidentu, o 1920-ųjų Varšuvos mūšio didvyris Wladyslawas Eugeniuszas Sikorskis (1881–1943) – ministru pirmininku. 1940 m. birželį, naciams okupavus Prancūziją, ši vyriausybė persikėlė į Jungtinę Karalystę.

Pačių sovietų ir nacių santykiai tuo metu priminė slaptas dviejų aistringų meilužių atostogas. 1939 m. rugpjūčio 23 d. paktas ne tik leido dviem totalitariniams režimams pasidalyti pusę Europos, bet ir Trečiajam reichui garantavo saugią rytinę sieną, leidžiančią ramiai vykdyti ekspansiją į Vakarus.

Siekiant sustiprinti santykius, vėlesniais metais buvo sudaryta papildomų ekonominių susitarimų, lėmusių nenutrūkstamą SSRS žaliavų srautą į Vokietiją. Tūkstančiai tonų naftos, grūdų, chromo, nikelio ir kitų išteklių traukiniais keliavo į Trečiąjį reichą, taip užtikrindami nesustabdomą nacistinės karo pramonės darbą.

Svarbu ir tai, kad tiek nacizmo, tiek bolševizmo ideologijose itin reikšmingą vietą užėmė konkrečių etninių ir socialinių visuomenės grupių išnaikinimas, turėjęs užtikrinti švarų kelią į naujo žmogaus ir naujos pasaulinės santvarkos gimimą.

1939 m. lapkričio 23 d. vokiečių okupuotos Lenkijos dalyje išleidžiamas įsakas, kad visi vyresni nei 10-ies metų žydai prie drabužių privalo nešioti geltoną Dovydo žvaigždę.

Dienoms bėgant, didžiuosiuose miestuose žydų tautybės asmenys suvaromi į getus, o Lenkijos kaimeliuose ima dygti koncentracijos stovyklos, kuriose pasitikti mirties bus siunčiami ne tik šios šalies, bet ir visos Europos semitai (o kartu ir čigonai, tie patys lenkai, politiniai kaliniai ir kt.).

Vieni pirmųjų Vokietijos žydų į Lenkiją buvo perkelti jau 1940 m. vasario 12 d., prieš dvi tris dienas savo "klasių kovą" pradėjo ir sovietai. Vasario 9–10 d. jie iš savosios Lenkijos dalies į Sibiro gilumą ištrėmė daugiau nei 220 tūkst. žmonių.

Niekas visoje Sovietų Sąjungoje nebuvo labiau apsvaigęs nuo šio politinio meilės nuotykio už bolševikų monarchą Josifą (1878–1953), kuris itin greitai įprato ignoruoti įspėjamuosius pranešimus apie artėjančią vokiečių išdavystę.

Nei savų keliaklupsčiautojų būgštavimai dėl  pasienyje telkiamų nacių pajėgų, nei 1941 m. balandžio 3 d. gautas Winstono Leonardo Spencerio Churchillio (1874–1965) įspėjimas jo nesujaudino.

Net į sovietų šnipo Tokijuje Richardo Sorge's (1895–1944) gegužės 30-osios įspėjimą Josifas numojo ranka. O juk R.Sorge buvo geras vokiečių ambasadoriaus Japonijoje Eugeno Otto (1889–1977) draugas ir jo žmonos meilužis, vadovavęs nemenkam informatorių tinklui.

Visos sovietų caro iliuzijos subliūško 1941 m. birželio 22-ąją, kai beveik 4 mln. karių ir tūkstančiai technikos priemonių trimis kryptimis – Sankt Peterburgo, Maskvos ir Kaukazo užplūdo dvasingąjį darbo žmonių rojų.

Šokiruotas šio fakto, Josifas net kelioms dienoms dingo iš viešojo gyvenimo. Vietoj jo virpančiu balsu sovietų liaudžiai apie prasidėjusį karą pranešė Viačeslavas Molotovas (1890–1986).

Nors ir atsilikdami nuo darbotvarkės, vokiečiai per kelis mėnesius užėmė Brestą, Minską, Lucką, Besarabiją, Smolenską, o 1941 m. rugsėjo 19 d. prie Kijevo vienu manevru apsupo ir paėmė į nelaisvę daugiau nei 660 tūkst. sovietų karių.

Esant tokiai situacijai, Josifas buvo priverstas ieškoti naujų sąjungininkų bei paisyti jų spaudimo. Tai privedė prie 1941 m. liepos 30 d. pakto, pasirašyto tarp W.E.Sikorskio vyriausybės bei Sovietų Sąjungos, kuriuo bolševikai įsipareigojo sukurti Lenkų armijos korpusą.

Šio junginio, sudaryto iš Gulago lageriuose bei NKVD izoliatoriuose kalintų žmonių, vadu W.E.Sikorskis paskiria Wladyslawą Albertą Andersą (1892–1970).

Jo vadovaujamos kariaunos gretose buvo ne tik vyrai, bet ir jų šeimos, moterys, vaikai, karo našlaičiai (ne tik lenkai, bet ir žydai, pvz., Menachemas Beginas (1913–1992) – vėliau šeštasis Izraelio ministras pirmininkas) bei pats tikriausias lokys Wojtekas (1942–1963), turėjęs armijos eilinio statusą.

Iš pradžių nusiųsti į Iraną bei perduoti britų žinion, šie žmonės per kelerius metus nužygiavo tūkstančius kilometrų per Iraką, Palestiną, Egiptą ir Europą iki pat Didžiosios Britanijos. Karyboje ši gentis labiausiai pasižymėjo Italijos kampanijoje, Monte Kasino (1944) mūšyje.

Iš SSRS tąkart pabėgti pasisekė ne visiems. Net 5 tūkst. Lenkijos karininkų buvo dingę tarsi į vandenį. 1943 m. balandį vokiečiai pranešė atradę masinę kapavietę Katynės miške (netoli Smolensko), kurioje, vėlesniais skaičiavimais, aptikta beveik 22 tūkst. nužudytųjų.

Jų gretose buvo ne tik karo belaisviai, karininkai bei policijos pareigūnai, bet ir intelektualai, valdininkai, verslininkai, žemvaldžiai, dvasininkai – visi, kurių egzistavimas, pasak komunizmo doktrinų, neleido išvesti naujos socialistinės žmonijos rūšies. Tarp jų buvo ir Jakubas Wajda (1900–1940), žymaus kino režisieriaus Andrzejaus Witoldo Wajdos (1926–2016) tėvas.

Sovietų valdžios viršūnės iki pat paskutinės dienos neigė savo atsakomybę už šias žudynes bei visaip stengėsi eliminuoti šį įvykį iš istorijos archyvų. Tik paskutinėmis SSRS gyvavimo dienomis Michailas Gorbačiovas (1931) pripažino, kad 22 tūkst. lavonų – bolševikų rankų darbas.

Vis dėlto net ir Nobelio taikos premijos laureatas pasakė ne viską. 1992 m., siekdamas sukompromituoti ir galutinai išstumti M.Gorbačiovą iš politinės arenos, Borisas Jelcinas (1931–2007) padovanojo Lenkijos prezidentui Lechui Walęsai (1943) neįkainojamų istorinių dokumentų paketą. Jų turinys liudija, kad sprendimas nužudyti 22 tūkst. asmenų Katynėje buvo priimtas 1940 m. kovo 5 d. asmenine paties Josifo ir jo politinio biuro iniciatyva.