Šiuos klausimus Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje vykusioje diskusijoje formulavo kompozitorius Giedrius Kuprevičius, gatvės menininkas Vytenis Jakas ir kiti pašnekovai. Tikroji diskusijos tema ir minėtų klausimų pretekstas – grafičiai, nelegalūs piešiniai ant pastatų ir kitų architektūros objektų įvairiose miesto vietose. Buvo žiūrimas filmas apie grafičius ir jo kūrėjus Niujorke, Amsterdame, Berlyne ir Kopenhagoje. Pasaulio patirtis rodo – grafičių menas gyvas ir užsienio šalyse, nepaisant draudimų, klesti. Lietuvoje grafičiai baigia išnykti: Vilniuje ir Kaune ant sienų piešti dažniausiai naktį ar bent jau tamsiu paros metu dar išdrįsta vienos rankos pirštais suskaičiuojamas kiekis menininkų.

Grafičių prasmė – erdvės atkovojimas. Mūsų gyvenama miesto erdvė yra padalyta į dvi dalis – privačią ir valstybinę nuosavybę. Privačių teritorijų ar šalia jų esančių pastatų sienos mūsų šalyje retai tampa grafičių vieta. Dažniausiai paišoma ant sienų, kurios yra valstybinės nuosavybės plotuose. Moralinis grafičių pateisinimas šiose vietose yra tas, kad iš tiesų valstybė, valdanti aikštes, skverus ir kitas vietas, nėra anoniminis savininkas. Šie plotai ir juose esantys valstybiniai pastatai bei kiti objektai iš tiesų turėtų priklausyti visuomenei ar bendruomenei. Deja, ir Lietuvoje, ir daugelyje kitų pasaulio šalių valstybinės institucijos jaučiasi esančios vienintelės šių erdvių savininkės. Kai aikštėse kas nors keičiama ar kabinama įvairi reklama, visuomenės pritarimo dažniausiai nereikia. Grafičių kūrėjų šauksmas radikalus: "Šios erdvės priklauso mums, o ne valstybei!" Kai, išaušus rytui, praeiviai eina pro naujus grafičių kūrinius, jie daugiau ar mažiau susimąsto apie klausimą, kieno erdvėje gyvena ir kasdien juda po miestą. Grafitis, būdamas už įstatymo ribų, yra viena iš priemonių ugdytis socialumą ir atsakomybę už gyvenamąją vietą. Paradoksalu, bet, kai buvusioje grafičio vietoje bus tik pilka siena, vienas kitas praeivis jau bus tapęs labiau besidominčiu savo aplinka, taigi ir žmonėmis.

Grafičių nykimas – mūsų visuomenės amorfiškumo ženklas. Atrodo, kad artimiausiu metu protestuotojus dėl vienos ar kitos problemos teks samdyti. Kaip teigia filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis, neliko ne tik protestuojančiųjų sluoksnių, bet ir bohemistų. Visi, kurie bando įsikurti toliau nuo visuomenės centro, paribiuose, yra ne marginalizuojami, atskiriami, o kaip tik praryjami to paties visuomenės centro, išsišokėlį įtvirtinant būtent centro pozicijoje. Šio mechanizmo pradžia siekia jamaikiečio Bobo Marley koncertavimo laikus. Tada šis atlikėjas reiškė radikalų pasipriešinimą sistemai. Dabar jis – komercinės muzikos pagrindinėje srovėje, centre.

Lietuvoje tokia protesto tildymo mašina yra kur kas naujesnė, sukurta vėliau. Pavyzdžiui, dar daugiau nei prieš pusmetį nepasitenkinimą naujuoju Darbo kodeksu reiškusi ir aktyvistus būrusi apie save poetė Aušra Kaziliūnaitė, tik pasikeitus metų laikui, apdovanota Kultūros ministerijos premija. Ir kaip reikėjo kąsti į duodančią ranką. Bet nekando. Protestas, kaip užsienyje, taip ir Lietuvoje, tapo paklausia preke, kuri, ją nupirkus, nustoja savo prigimtinių galių ir paskirties. Kaipgi protestuoti prieš valstybę, kuri apdovanoja.

99 proc. mūsų visuomenės socialinio protesto persikėlė į socialinius tinklus. Atsakomybės ribotumas, redaktoriaus nebuvimas, greita reakcija praryja, pasak sociologo Zygmunto Baumano, visas protesto formas, jas niveliuoja į nieko nekeičiantį murmesį. Reikalas tas, kad patys socialiniai tinklai yra sumanyti kaip vienas radikaliausių žmonijos istorijoje protestų – nepasitenkinama visa apčiuopiama fizine realybe. Socialiniame tinkle klasikine prasme nelieka nei artimo žmogaus, nei įprastų daiktų. Tai visiškas atsitraukimas į virtualybę, paliekant pirminę socialinę tikrovę rinkodaros specialistams ir vadinamiesiems politikams.

Išties Lietuvoje yra prieš ką protestuoti. Labiausiai – prieš posovietinę elgseną ir laikyseną, kurios labai susijusios su mūsų traumine atmintimi, tačiau protestuoti prieš patį save ryžtasi nedaugelis. Gilus ir tikras protestas prasideda būtent nuo kandžios ir tikros autoironijos. Tik save kaip nerimtą veikėją priimantis asmuo dar gali ryžtis nesutikti su vienu ar kitu valdžios sprendimu. Beveik visada tokie asmenys pagal profesiją būdavo menininkai. Gaila, bet ir čia laukia nusivylimas – gyvename naujojo renesanso laikais, kai valstybė, lyg dvaras, mecenuoja kūrėjus. Visa tai būtų ne taip blogai, jei šalia nestovėtų minia baudžiauninkų. Tie, kurie nesutiko būti šiltos valstybinės užuovėjos ieškančiais menininkais arba baudžiauninkais, nuo nepriklausomybės atkūrimo tiesiog paliko Lietuvą. Nelinkusi protestuoti visuomenė tuos migrantus tiesiog pamiršo, lyg jie apskritai nebūtų gyvenę. Juos prisimena tik šeimos, bet jokiu būdu ne institucijos. Tikėtina, kad daugelis išvykusiųjų, Lietuvoje nesitenkinę posovietine tikrove, svetur rado vartojimo visuomenę, kuri ne mažiau verta kritikos. Taigi visi (ne)patenkinti – mūsų šalyje likusieji leidžia dienas patogiai ir negalvodami apie vertybes (jei galvotų, apimtų siaubas), o išvykusieji mėgaujasi dar gausesniu vartojimu ir dažniausiai juo labiau negalvoja apie jokias vertybes, išskyrus primityvų, net gyvūnams būdingą savo šeimos saugojimą ir puoselėjimą.

Esame priėję ribą, kai žmogus, dėl idėjų raginantis nesitenkinti tuo, kas ir kaip yra, tampa komiku arba juokdariu, sukelia šypseną ar panieką. Nepaisant to, vis dėlto norisi tikėti, kad Lietuvoje dar esama rezervuotai į save žiūrinčių ir nebijančių kalbėti bei veikti žmonių, nes negyvename valdomi diktatūros.