Kas be muzikos sieja Ozzy ir visus šiuos garsius žmones?
Jie priklauso tai kartai, kuri palengva „užsidaro“.
Ir dar visi jie su Ozzy gimė tais pačiais 1948-aisiais. Kaip ir Ian Paice („Deep Purple“), Tony Iommi („Black Sabbath“), John Bonham („Led Zeppelin“), Phil Mogg („UFO“), Dave Holland („Judas Priest“), Gary Thain („Uriah Heep“), Rick Parfitt („Status Quo“), Steven Tyler („Aerosmith“), Glenn Frey („Eagles“), pagaliau Rudolf Schenker su Klaus Meine („Scorpions“) bei pats seras Andrew Lloyd Webber („Jesus Christ Superstar“, „Cats“, „Evita“, „The Phantom of the Opera“).
Taigi 1948 metai pasauliui davė ne tik Izraelį, bet ir reikšmingą kultūrinę perspektyvą.
Apskritai praėjusio amžiaus penktasis dešimtmetis ir jame atsiradę žmonės suformavo tai, ką mes šiandien turime civilizuotame pasaulyje – ne tik gerovę, bet ir tam tikrą socialinę nuovoką, kultūrinį mentalitetą, kolektyvinę klausą ir muzikos bei siužeto vertybes.
Visa tai ir sudaro humanitarizuoto Vakarų pasaulio organizacinę savastį, kurią pažinti taip troškome šlykščiais sovietų valdžios metais, kai mus, kaip idiotus, už tualetinį popierių vertė žygiuoti su raudonomis vėliavomis, trykštant J. Kobzono muzikinėms fekalijoms.
Kol kamavomės su kobzoninio „meno“ vietiniais pasekėjais – nerijomis, balsais iš kopų ir panašiais bukaprotybės elementais, Vakarų žmonės sukūrė tikrą XX a. civilizaciją, kurios vaisiais mintame šiandien.
P. S. Tiems, kurie sako, kad Ozzy yra triukšmas. Išgirskite „Close My Eyes Forever“ (su Lita Ford). Ir „Mama, I’m Coming Home“. Gal kas nors paaiškės.
(be temos)
(be temos)
(be temos)