Nors savo tekstų komentarų niekada neskaitau, keli jų, kaip tie šamai gigantai, išniro iš virtualiųjų vandenų prieš pat mano akis.

"Garantuotai narkomanė. Narkotikai nusibodo, nutarė radiacijos paragauti. Dabar pati naktimis šviečia kaip fosforinė lempa. (Keiksmažodis), dar ir savo vaikus apšvitina", – paskaičiusi supratau, kad net Pripetės ligoninės rūsio radiacijos fonas nublanksta prieš pilnaties šviesą.

Komentatoriai, savo organu mosuojantys tarsi šimtamečiai ąžuolai vešliomis šakomis, realiai yra krituoliai giliukai.

O tada prisiminiau tyrimą, kurį su interneto gašlūnais, minties galiūnais atliko vienas psichoanalizės specialistas. Tiksliai neatkartosiu, bet jo lūpose nuskambėjo tokia išvada: komentatoriai, savo organu mosuojantys tarsi šimtamečiai ąžuolai vešliomis šakomis, realiai yra krituoliai giliukai.

Nebijokite, apatinių nepurtysiu – nežinau ir nenoriu žinoti, ką juose turi žmogus, konstatavęs mano priklausomybę nuo kvaišalų ir nežemišką gebėjimą švytėti tamsoje. Nors pastarasis teiginys visgi leidžia įtarti, kad komentatorius Černobyliu domėjosi ir, veikiausiai, girdėjo apie Raudonąjį mišką, kuris naktimis dėl medienos fermentų ir radioaktyvių dalelių sąveikos skleidė šviesą. Tik, veikiausiai, jis neužfiksavo išvados, kad puvimą sukeliančios bakterijos ir grybeliai yra mažiau aktyvūs, kai juos veikia radiacija.

Toks faktas leidžia teigti, kad kelialapį į Černobylio zoną turėtų įsigyti visi bepradedantys pūti komentatoriai. Beje, vis dar nerimaujantiems dėl turistų ekstremalų noriu priminti, kad kosminė spinduliuotė skrydžio metu lėktuve gali būti didesnė negu Černobylyje, o radiacinis fonas vaikštant patikrintu turistiniu maršrutu Pripetėje – mažesnis nei jūsų gimtajame mieste.