Keturi marksistai ir olandai

Iš pradžių musulmonai skaičiumi pranoko žydus, tačiau judėjai buvo labiau išprusę, jiems lengviau sekėsi verslas ir kiti reikalai. Istorijoje žinoma daugybė atvejų, kai, susipainiojus žmonių nerimui dėl ateities, susipynus tuštybei, pavydui ir etniniams bei religiniams sentimentams, kildavo galingi sprogimai savo griaunamąja jėga prilygę branduoliniams ginklams.

1928 m. liepos 26 d. britų valdžios atstovus pasiekė vietinių musulmonų ir krikščionių skundai, kuriuose bene pirmą kartą kalbama apie Palestinos regiono gyventojus tarsi apie atskirą tautą, nepriklausančią nei arabų, nei žydų grupėms.

1929 m. rugpjūčio 23 d. žydų ir musulmonų bendruomenių nesutarimai virto smurtu. Savaitę trukusi vandalizmo ir užpuldinėjimų orgija pasiglemžė 133 žydų ir mažiausiai 116 musulmonų gyvybes.

Tų pačių metų spalio 24 d. JAV akcijų biržos nuosmukiu prasidėjo pasaulinis ekonomikos krachas. Naujosios bėdos itin paveikė Vokietiją, kurios ekonomiką dar 1921–1923 m. kankino hiperinfliacija. Nemažai vokiečių jautė pažeminimą dėl pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare, juos slėgė reparacijos bei kiti Versalio taikos sutarties (1919 m.) keliami reikalavimai.

Susidariusi padėtis buvo itin palanki komunistams ir kitoms ekscentriškoms politinėms jėgoms, kurios garsiai žadėjo pakeisti pasaulį, sukurti neslopstantį ekonominį klestėjimą bei pasėti neblėstantį džiaugsmą amžinai nelaimingų žmonių širdyse.

Dar 1923 m. lapkritį perimti valdžią Vokietijoje bandė vadinamoji Nacionalsocialistų darbininkų partija (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei). Perversmas žlugo, o jos lyderiui Adolfui Hitleriui (1889–1945) ir keliems kitiems aktyvistams teko pasėdėti kalėjime. Viešėdamas Landsbergo įkalinimo įstaigoje, A.Hitleris sukūrė savo autobiografinį romaną "Mano kova" (Mein Kampf, 1925), kuriame buvo pateikta pasaulinio nacionalsocializmo vizija.

Tai buvo keistas, kiek isteriškas, neatpažįstamai iškraipyto marksizmo, paviršutiniško nacionalizmo, ekscentriškų biologijos ir antropologijos teorijų, sentimentalaus susižavėjimo germanų folkloru, antisemitinės neurozės ir ezoterikos mišinys. A.Hitlerio idėjas vėliau patobulino Rusijos imperijos mieste Taline (šių dienų Estija) gimęs Alfredas Ernstas Rosenbergas (1893–1946). Savo darbuose jis būsimojo fiurerio sąmonės srautui suteikė racionalesnį, solidesnį, labiau mokslišką įvaizdį.

1928 m. pavasarį vykusiuose federaliniuose Reichstago (parlamento) rinkimuose nacionalsocialistai gavo vos 12 vietų. Žlugus valdančiajai koalicijai, 1930 m. rudenį buvo surengti nauji rinkimai. Šį kartą nacionalsocialistų partija laimėjo 107 mandatus ir tapo antra didžiausia politine jėga po klasikinių socialdemokratų.

1932 m. liepą Vokietijoje vėl vyko parlamento rinkimai. Jų metu naciai gavo 230 mandatų ir tapo didžiausia valdančiosios daugumos neturinčia Reichstago politine jėga, kuri galėjo diktuoti savo sąlygas potencialiems koalicijos partneriams. Tų pačių metų lapkritį parlamento rinkimus teko organizuoti dar kartą, mat partijoms nepavyko sudaryti valdančiosios daugumos, o mintis, kad nenusisekęs menininkas ir traumuotas Pirmojo pasaulinio karo veteranas A.Hitleris gali tapti Vokietijos kancleriu, daug kam kėlė šleikštulį.

1932 m. lapkritį vykusiuose rinkimuose nacionalsocialistų partija vėl tapo didžiausia Reichstago politine jėga. Jie prarado 34 anksčiau laimėtus mandatus, tačiau A.Hitleris pagaliau buvo paskirtas kancleriu.

1933 m. vasario 27 d. Reichstage kilo gaisras. Dėl šio nusikaltimo Vokietijos valdžia apkaltino vietinį komunistų vadeivą Ernstą Torglerį (1893–1963), tris bulgarus ir jauną olandą Marinusą van der Lubbe (1909–1934).

Praėjus beveik mėnesiui nuo gaisro, kovo 23 d. Vokietijos nacionalsocialistams pavyko prastumti specialų aktą, suteikiantį kanclerio pareigas einančiam žmogui absoliučią valdžią, kuriai negalėtų turėti įtakos nei Reichstagas, nei prezidentas.

1933 m. balandžio 7 d. nacionalsocialistų valdžia priėmė vadinamąjį Profesionalios valstybės tarnybos restauracijos įstatymą, kuris leido pašalinti iš mokesčių mokėtojų pinigais apmokamų darbo vietų kiekvieną neįtinkantį asmenį. Tai buvo antisemitinės orgijos Trečiajame reiche pradžia.

Mūsų dienomis M. van der Lubbe vis dar dažnai yra įvardijamas komunistų aktyvistu, tačiau jis tebuvo jaunas, sunkų regėjimo sutrikimą turėjęs darbininkas. Dėl gamykloje įvykusio incidento M. van der Lubbe buvo kone apakęs. Metęs darbus, jis valkatavo po Europą, kol galiausiai atklydo į Vokietiją. Teigiama, kad M. van der Lubbe apsilankė keliuose komunistų susirinkimuose ir bent viename nacionalsocialistų susibūrime, tačiau vargu ar jį galima laikyti tikru teroristu ar fanatišku marksizmo fundamentalistu.

Savo gynėju E.Torgleris pasirinko nacių šalininką advokatą Alfonsą Gustavą Sacką (1887–1944). Vokiečio komunisto gynyba buvo atsieta nuo ideologinio diskurso ir grįsta įrodymų trūkumu, tačiau vienas bulgarų, Georgijus Dimitrovas Michailovas (1882–1949), nusprendė gintis ta pačia taktika, kurią 1924 m. teisme naudojo A.Hitleris.

G.Dimitrovas Michailovas pavertė teismo procesą nesibaigiančių politinių debatų spektakliu. M. van der Lubbe sunkiai kalbėjo vokiškai, dažnai duodavo ekscentriškus atsakymus arba imdavo kikenti.

Vokietis ir bulgarai buvo išteisinti, o olandas pripažintas kaltu. 1934 m. sausio 10 d., likus vos kelioms paroms iki gimtadienio, M. van der Lubbei amputavo galvą, o G.Dimitrovas Michailovas po Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) tapo pirmuoju komunistinės Bulgarijos vadovu.

Ekspertai iki šių dienų nesutaria, kas padegė Reichstagą. Vieni tvirtina, kad olandas veikė vienas, kiti, kad jam padėjo naciai arba (ir) komunistai.