Kinija – ne Willas Smithas

"Pavyzdžiui, kunigaikštysčių U ir Jue gyventojai nekenčia vieni kitų. Tačiau jeigu jie keltųsi per upę vienoje valtyje ir patektų į audrą, imtų gelbėti vieni kitus kaip dešinė ranka kairę", – teigiama vienuoliktame "Karo meno" skyrelyje.

Politikos ypatybes paviršutiniškai išmanantys ir cinizmo stokojantys žmonės Kinijos Liaudies Respubliką ir Rusiją dažnai mato kaip partneres ir neišskiriamas drauges, vieningai žiūrinčias ta pačia ateities kryptimi.

Šiuo metu, kai Rusijos agresija prieš Ukrainą tampa vis sunkiau prognozuojama, daugybė kompiuterinių žaidimų mėgėjų ir "Netflix" produkcijos vartotojų, kimšdami spragintus kukurūzus, nekantriai laukia naujausių geopolitinio šou serijų, kuriose, anot įvairių liežuvautojų, derėtų tikėtis tiesioginio Kinijos Liaudies Respublikos įsitraukimo arba branduolinio ginklo panaudojimo.

Rusija ir Kinija iš tikrųjų turi labai daug bendro. Jos abi yra labai didelės ir jose gyvena beprotiškai daug žmonių. Abiejų valstybių žmonės yra gana kūrybingi ir mėgsta naujoves. Tuo pat metu, kaip ir dauguma kitų Žemės gyventojų, jie trokšta stabilumo ir užtikrintumo dėl ateities bei yra pasiryžę už tariamos tvarkos iliuziją atiduoti savo laisvę ir galimybes despotų valion.

Kinijoje daugelį amžių tikėta, kad monarchas yra aukštesniųjų jėgų pasiuntinys, privalantis palaikyti harmoniją žmonių pasaulyje. Rusijoje taip pat ne vieną šimtmetį vyravo panašus iš Bizantijos imperijos perimtas požiūris.

Tikėta, kad valdovo institucija yra paskutinė pasaulietinės ir dvasinės tvarkos instancija, kurios autoritetas svarbesnis net už bažnyčios tarnų. Šis požiūris į valdžios atstovus abiejose valstybėse išliko net ir tada, kai jų žmonės faktiškai likvidavo monarchijos institucijas. Galima teigti, jog jis vis dar tebėra gyvas net ir mūsų dienomis.

Taip pat reikia paminėti, kad tiek Rusijos, tiek Kinijos valdančiojo elito atstovai iki pat XX a. pradžios visomis išgalėmis vengė naujausių to meto Vakarų ideologinių ir techninių inovacijų. Dėl to abiejose valstybėse kilo aibė neramumų, kurie galiausiai baigėsi bolševikų iškilimu. Rusijoje raudonieji įsitvirtino trimis dešimtmečiais anksčiau nei Kinijoje, tačiau SSRS valdžia darė viską, ką galėjo, kad padėtų savo bendraminčiams kitose valstybėse (Kinija netapo išimtimi).

Panašumų iš tiesų labai daug, tačiau teisingumo dėlei reikia paminėti, kad vienas bendras bruožas tarp šių valstybių įvaro milžinišką skausmingą pleištą. Mažose valstybėse gyvenančios kuklios tautos gali megzti pozityvius tarpusavio ryšius arba šlietis prie stipresnių ir vadinti tai draugyste, tačiau ambicingų, didžiųjų imperijų palikuonių broliavimasis yra tiek pat realus, kiek tyra vištų haremo ir pakelėse klaidžiojančio lapino meilė.

Šiandienos pasaulyje tėra trys dėl dominavimo galinčios kovoti jėgos – JAV, ES ir Kinijos Liaudies Respublika. Rusijai šiose žaidynėse vietos nėra.

Didžiųjų valstybių lyderiai gali flirtuoti vieni su kitais, sudarinėti karines sąjungas, teikti miestui ir pasauliui bendrus pareiškimus, megzti prekybos ir kultūros mainų ryšius, tačiau ambicingos, savų interesų žiūrinčios geopolitinės žaidėjos visada bus labiau konkurentės ir varžovės, nei partnerės.

Jeigu kam nors dėl to kyla abejonių, jiems derėtų atkreipti dėmesį į Turkijos sultono Recepo Gudriojo (1954) elgesį. Pastaruosius kelerius metus Turkijos lyderis gana nuosekliai koketavo su Kremliaus šeimininku, tačiau po Rusijos invazijos į Ukrainą, Recepas oficialiai neparėmė nė vienos pusės ir, nutaisęs supratingą miną, prabilo sofistine retorika apie abstrakčią taiką ir tarpininkavimą deryboms.

Turkijos valdovo pozicija visiškai suprantama ir netgi pateisinama. Nei Turkija, nei jokia kita ambicinga valstybė netaps Rusijos caro vasale. Kazachui, armėnui ir serbui tinkantis statusas ir santykių modelis britui, turkui ir kinui yra nepriimtini. Netgi lengvabūdiškam prancūzui ir savo praeities šešėlių bijančiam vokiečiui tai yra atgrasu.

Kai 2008 m. vasarą Rusijos pajėgos įsiveržė į Gruziją, Kinijos Liaudies Respublika neprisidėjo prie Venesuelos bei Nikaragvos ir nepripažino separatistinių luhanskelonų ir doneckinų liaudies respublikų.

Marksizmo apaštalas Mao (1893–1976) raudonųjų įsitvirtinimo Kinijoje metu veikiausiai manė, kad didžiųjų geopolitinių žaidėjų santykiai gali būti kitokie. 1949 m. gruodį jis atvyko į Sovietų Sąjungą su gausybe dovanų ir beprotiškų vilčių, kad Josifas (1878–1953) jį priims, kaip sau lygų ir sutiks sutvirtinti Kinijos Liaudies Respublikos ir SSRS santykius.

Sovietų Sąjungoje Mao laukė kartus nusivylimas. Jį pasitikusius Kremliaus klapčiukus Mao pakvietė į traukinį vaišių, tačiau vienas jų Viačeslavas Michailovičius (1890–1986) atsisakė. Tai tebuvo pradžia, tad nesmagiai prasidėjusi Didžiojo pirmininko viešnagė Sovietų Sąjungoje iki pat pabaigos buvo persmelkta pasitikėjimo stokos ir abipusės paniekos bei arogancijos pritvinkusių gestų.

Šiuo metu Kinijos Liaudies Respublikos nomenklatūrai veikiausiai būtų naudingiausia, kad europiečiai kuo labiau įsitrauktų į karą ir išžudytų vieni kitus. Tada Kinijos Liaudies Respublika galėtų ateiti kaip taikdarė ir gelbėtoja. Tai duotų žymiai didesnę, ilgalaikę naudą, nei atviras įsitraukimas į karą Rusijos pusėje.

"Todėl tas, kuris sugeba kariauti, pavergia priešo kariauną be mūšio; užima svetimas tvirtoves be apgulties; sunaikina svetimą valstybę be ilgos kovos. Jis būtinai viską išsaugo ir šitaip kovoja už viršenybę Dangiškoje šalyje", – aiškinama žymiajame Sun Tzu (544–496 m. pr. Kr.) veikale.

O jeigu ši konfrontacija pasibaigs vakariečių triumfu? Jeigu dėl savo valdžios sukeltos avantiūros Rusija antrą kartą per 30 metų iškovos didžiausio geopolitikos nevykėlio titulą? Nieko tokio. Taip netgi dar geriau. Šiandienos pasaulyje tėra trys dėl dominavimo galinčios kovoti jėgos – JAV, ES ir Kinijos Liaudies Respublika. Rusijai šiose žaidynėse vietos nėra.