Mūšis dėl Ukrainos pralaimėtas ir kai kas tikriausiai tai įvardys, kaip didžiausią Lietuvos pirmininkavimo ES nesėkmę. Nes nepasikartojo šlovingi 2004-ieji, kai su tuomečiu prezidentu Valdu Adamkumi priešaky Lietuva aktyviai dalyvavo Ukrainos įvykiuose.

Kaip ir dabar, tuomet nepaisydami stingdančio šalčio Kijevo maidane (Nepriklausomybės aikštėje) tūkstančiai šaukė "Lauk zeką!" (t. y. jaunystėje teistą dabartinį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių). Tačiau, kitaip nei dabar, tuomet po daugkartinių ir sunkių derybų, kuriose tarpininkavo V.Adamkus, padėtis išsisprendė be policininkų lazdų ir proeuropietiškų jėgų pergale.

Antruoju V.Adamkumi tapti ir šlovės spinduliuose pasišildyti šį kartą bandė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, bet taip nesėkmingai, kad net bandoma suversti jai visą kaltę dėl neįvykusio ES ir Ukrainos asociacijos sutarties pasirašymo. Nepaisant Seimo pirmininkės klaidų ir nepatyrimo, visų šunų karti ant jos tikrai nereikia. Oranžinė revoliucija šį kartą negalėjo pasikartoti, nes situacija tiek pačioje Ukrainoje, tiek šalia (Rusijoje) radikaliai skirtinga, o svarbiausia – visiškai kiti vėjai pučia Lietuvoje.

Šį kartą Lietuva nesikovė dėl Ukrainos ir tik bandė įgyvendinti ES Rytų partnerystės programą. T. y. elgėsi kaip ir bet kuri kita ES pirmininkaujanti šalis (tarkim, Liuksemburgas – kiek jam emociškai ar strategiškai svarbi Ukraina?).

2009-aisiais prezidento postą užėmus Daliai Grybauskaitei baigėsi ambicijų į regiono lyderes orientuotos Lietuvos diplomatijos era arba kitaip – "draugystė su ubagais". Nors tiek dabartinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, tiek jo pirmtakas vis dar yra (ar buvo) kupini sentimentų praeičiai, be S.Daukanto aikštės palaikymo pietryčių užsienio politikos kryptis – jau istorija.

Rytų partnerystė Lietuvai tėra tiek pat svarbi, kiek visai ES. Vilnius sąžiningai atliko užduotį pasirengti asociacijos sutarties su Ukraina pasirašymui, o sprendimą paliko pačiam Kijevui. Jis apsisprendė likti Rytuose. Ką gi, tai jų reikalas, o ne Lietuvos.

Dabartinės Lietuvos užsienio politikos prioritetas – šiaurės vakarai, kur gyvena turtingi ir ne tokie ambicingi.