Šią savaitę Kaune bandyta suburti dar vieną komisiją – Istorinės atminties. Nesukūrė. Ar daug dėl to netekome? Ar dėl to paklysime istorijos miglose, nes mums nepadės komisijos nariai ir mums bus neaišku, kas nusipelnė paminklo, gatvės pavadinimo, o kas nenusipelnė?

Paskutinis ir ryškiausias komisijų skleidžiamų miglų pavyzdys – Desovietizacijos komisijos išvada dėl poetės S. Nėries. Ji buvo apibūdinta kaip išdavikė, sovietizacijos simbolis ir savivaldybėms rekomenduota atsisakyti jos vardą įamžinančių objektų.

Komisija pamaišė samčiu barščių katilą, šį tą išgriebė, bet barščiai tik dar labiau susimakalavo. Poetė buvo pasmerkta, nors, kas bent tiek žino jos eiles, suvokia, kaip ji pati kentė dėl fatališkų savo pasirinkimų.

Tačiau, nebandant teisinti ar neteisinti poetės, neįmanoma neatkreipti dėmesio, kad komisijos samtis sovietiniuose barščiuose neužgriebė solidesnės apimties dydžių. Pavyzdžiui, rašytojo V. Krėvės, ir nerekomendavo Kauno savivaldybei pervadinti V. Krėvės prospekto.

S. Nėris tebuvo sraigtelis okupacijos mašinoje, o V. Krėvė buvo krumpliaratis – Liaudies vyriausybės vadovo J. Paleckio pavaduotojas, asmuo, kurį priimdavo Lietuvos sunaikinimo architektas V. Molotovas, ir galbūt suprantantis, ką daro, bet bandantis tai slėpti.

Ne vienas istorikas yra atkreipęs dėmesį, kad po pokalbio su V. Molotovu V. Krėvė suvokęs, kad jam skirtos pareigos tėra įrankis Lietuvai pribaigti. Prisiminimuose rašo, kad, tai supratęs, nutraukė savo veiklą, bet iš tiesų, kaip rodo posėdžių protokolai, toliau buvo Liaudies vyriausybės narys, vadovavo Lietuvos užsienio ministerijos likvidavimo komisijai, 1941 m. išrinktas LTSR mokslo akademijos prezidentu. Tačiau barščiais apipylėme S. Nėrį. Taip nusprendė komisija.