Šventės baigiasi, o skolos lieka. Skaudžiausia iš jų – būsto kreditas. Pančiai visam gyvenimui.

Šventas nuosavybės siekis ne vieną šeimą šiandien stumia neviltin. Vos ne kasdien spaudoje skelbiami antstolių pranešimai apie būstų pardavimą varžytynėse. Štai prie ko privedė žmogiškas noras jaustis visaverčiu europiečiu neturtingoje, tačiau bankų lengvais pinigais iliuminuotoje neva klestinčioje valstybėje.

Dėl švento nuosavybės jausmo dažnam tenka aukoti savo ir vaikų ateitį bei sveikatą: gerą išsilavinimą, turiningą laisvalaikį, atostogas, keliones, sveikesnį maistą, užsiėmimus sporto centruose, tikėjimą ateitimi. O kai kas praranda viską: lieka ir be buto, ir dar su didele skolos uodega, jei tampa bedarbis ar miršta sutuoktinis, suserga sunkia liga arba po nelaimės lieka neįgalus.

Vienintelė sarkastiška paguoda – broliška Latvija, kuri galbūt leis atvykusiems lietuviams tapti bankrutavusiais asmenimis. Tuomet bent būsi tik plikas kaip tilvikas, bet nepersekios banko užsiundytas antstolis.

Vienas bičiulis iki užkimimo menkiausiai progai pasitaikius įrodinėja: šimtą kartų sveikiau ir kūnui, ir sielai būstą nuomotis, o ne turėti jį nusipirkus už neįkandamą banko paskolą. Bus mažiau buities patogumų, bet ir mažiau nevilties dėl ilgalaikio kredito, kuris per tuos metus išauga pusantro karto.

„Ar verta aukoti viską dėl kvadratinių metrų daugiabučio narvelyje?“ – skaudžiai lyg koks tardytojas meta klausimą ir pats atsako: „Juk gali gauti tokius kaimynus, kad gyvensi kaip holivudiškame nuotykių filme“. Ramintų bent žinojimas, kad ne amžiams esi pririštas nuosavybės akmeniu, kad nereikės bankams mokėti ir už moralinius nepatogumus.

Bankai puikiai pasipelnė ne tik iš visiems švento nuosavybės siekio, bet ir iš noro pasipuikuoti prieš gimines bei pažįstamus. Ne kiekvienas gali gyventi kad ir gerose Klaipėdos vietose, kur jūra pro langą – kaip ant delno.

Gal ir teisus vieno Debreceno gatvės bendrabučio filosofas: nusispjauti visiems, tai svarbu tik pačiam to buto savininkui. „Atkakusiam į svečius giminaičiui ar bičiuliui svarbu, kad jo neapseiliotų šeimininkų šuo ar neapveltų katė. Svečias nori, kad ant stalo būtų padėta skaniai pavalgyti ir daug išgerti. Jam malonu, jei šeimininkai ne niurzgos ir ne trenkti, kas penkias minutes besiaiškinantys tarpusavio santykius“, – porino bendrabutinis. „Svečiui absoliučiai nusišvilpt, kokie šeimininkų baldai, tapetai, naujas paveikslas ar rankų darbo retro vaza su visu vaizdu pro langą. Jis gali tik blogiau ar geriau suvaidinti: „Ajajai, kaip gražu“. O iš tikrųjų tik lietuviškai susigrauš iš pavydo, kad tas gėris ne jo“. Ir viskas.

Kredito pakinktus savanoriškai užsimovęs buto šeimininkas, be abejo, stengsis pasiguosti: „Bent jau gražiai gyvename. Ne taip, kaip tie iš N buto: šaldytuvas caro maro laikų, vonios emalė apdaužyta, vietoje sietyno – lempos, įsuktos į patronus, virtuvinis „Šilutės baldų“ antikvariatas, miegamajame amžinas remontas“. Suprantama – kita kaimynų gyvenimo pusė lyg netyčia pamirštama.

„Ak, na ir kas ta Turkija, Tunisas, Tailandas? Kam tos brangios knygos? Turime, ačiū Dievui, spalvotą televizorių, prisižiūrime. Ir gyvatės mūsų netyko, ir skorpionų saugotis nereikia. Jei jau viskas užknisa juodai, nuvažiuojame į Palangą. Pasivaikštome po J.Basanavičiaus gatvę, suvalgome ledų po 3,50 Lt ir pailsėję, nuo saulės bei triukšmo pavargę, pasivaidenę iš matymo pažįstamiems, kurie ilgai negalės prisiminti, kur mus matė anksčiau, grįžtame į savo brangų kreditinį butą. To malonumo joks nuomotojas niekada nepajus. Nors ir iš Naujosios Zelandijos po dviejų mėnesių parskristų“.

Ne kiekvienam duota laimė ir sugebėjimai įmantriai suktis legaliame ar juodame versle, imti kreditus ar skolinti, važinėtis prabangiais automobiliais, pirktais išperkamosios ar verslo nuomos būdu. Tokių šalyje tik šimtai, o tūkstančiai vos galą su galu suduriančiųjų dėl saiko nepaisymo priversti kalėti įspūdinguose, svetimo akims nematomuose paskolų narvuose.

Šventas tas nuosavybės siekis. Kai kam tampantis didžiausiu gyvenimo tikslu. Ir nelaime.