Pereiti į pagrindinį turinį

Kvotų didinimo klausimas

2024-10-04 10:52

Antrasis parodomasis partijos valymo teismas prasidėjo itin šaltą 1937 m. sausio 23 dieną.

Vasilijus Vasiljevičius Ulrichas (1889–1951) bei Andrejus Januarijevičius Višinskis (1883–1954) vėl atliko pagrindinius teisėjo ir prokuroro vaidmenis, o kaltinamieji, kaip ir jų likimo broliai 1936 m. rugpjūtį, vienas po kito pripažino savo kaltę.

Bene žymiausias įtariamasis šiame procese buvo Karlas Berngardovičius Radekas (1885–1939), kuriam kadaise teko išskirtinė galimybė dirbti bei bendrauti su pačiu Vladimiru Iljičiumi Uljanovu (1870–1924). Kartu su kitais Karlas lydėjo Vovą žymiojoje 1917 m. pavasario kelionėje traukiniu, o dabar jam, žmogui, kadaise linksminusiam pakeleivius (jų juokas trukdė gretimame kupė dirbusiam Iljičiui susikaupti), bei dar 16 kitų įtariamųjų buvo pateikti kaltinimai dėl sąmoningo SSRS ekonomikos žlugdymo ir šnipinėjimo.

Kitas žymesnis Antrojo teismo kaltinamasis buvo Piatakovų giminės atstovas Georgijus Leonidovičius (1890–1937). Jis buvo paminėtas Iljičiaus politiniame testamente, kuriame, užuot įvardinęs savąjį įpėdinį, Vova aptarė potencialių kandidatų charakterių ydas (Grigorijų Leonidovičių jis kaltino pernelyg biurokratiniu požiūriu į politiką).

Linksmuolis Karlas ir Sokolnikovų giminės atstovas Grigorijus Jakovlevičius (1888–1939) buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas, kuriose vėliau sėkmingai pražuvo, o Georgijus Leonidovičius bei dar dvylika kaltininkų gavo vadinamąją aukščiausiąją bausmę (buvo dar du kaltinamieji, tačiau ekspertai savo knygose dažniausiai nepamini nei jų pavardžių, nei likimo).

Kokia gi buvo ta „aukščiausioji bausmė“ XX a. ketvirtojo dešimtmečio Sovietų Sąjungoje?

„Žmogų vesdavo koridoriumi į „raudonąjį kampelį“, kuriame atlikdavo paskutinį tapatybės patikrinimą. Auka turėdavo prisistatyti. Tada ją nuvesdavo į „tą“ kambarį. Vos peržengus slenkstį, nušaudavo į pakaušį pistoletu“, – dokumentiniame filme „Sovietų pasaka“ („The Soviet Story“, 2008) pasakojo „Memorial“ bendradarbis Aleksandras Gurjanovas.

Vėliau, atlikus šį „darbą“, lavonai būdavo sukraunami į sunkvežimius ir išvežami į atokesnes vietoves bei palaidojami.

Bikivna (netoli Kijevo), Vinica, Kurapatai (netoli Minsko), Toksovas (prie Sankt Peterburgo), Butovas (prie Maskvos) – tai tik keli pavadinimai vietovių, kurių bevardžiuose masiniuose kapuose kartu su liaudies priešais amžinojo poilsio atgulė ir daugybė niekuo dėtų, ne vietoje ir ne laiku pasipainiojusių žmonių.

Net ir šiomis dienomis pasaulyje netrūksta žmonių, tikinčių, kad tuo metu Kremliaus režimas žudė ir kankino tuos, kurie to buvo nusipelnę (pvz., marksizmo priešininkus, išdavikus, spekuliantus), tačiau faktai leidžia kelti prielaidą, kad XX a. ketvirtojo dešimtmečio Sovietų Sąjungoje politinės pažiūros, tautybė, gyvenimo būdas, socialinė kilmė, tikėjimas ir net ryšiai su Kremliaus šeimininku nereiškė nieko, mat žudoma buvo ne pagal kategorijas, o pagal kvotas.

1937 m. liepos 30 d. politbiurui buvo pateiktas Vidaus reikalų liaudies komisariato įsakymas Nr. 00447, pagal kurį kiekvienai apskričiai skirdavo dviejų rūšių kvotas.

Pirmoji kvota nurodė skaičių žmonių, kuriuos reikėjo sunaikinti, antroji – tuos, kuriuos reikėtų ištremti. Nebuvo jokių pavardžių ar kitų duomenų, nurodančių konkrečius asmenis, jokių tikrų ar išgalvotų kaltinimų, vien skaičiai, kuriuos reikėjo paversti kūnu.

Vėliau atsitikdavo dar ir taip, kad kvotas įgyvendinę pareigūnai, prašydavo jas padidinti.

„Chruščiovas prašė padidinti jo limitą. Jam buvo leidžiama nužudyti 7 tūkst. ar 8 tūkst. „priešų“. Jis paprašė: „Padidinkite mano limitą iki 17 tūkst.“, – tame pačiame dokumentiniame filme teigė Vladimiras Vasiljevičius Karpovas (1922–2010).

Naujoji sistema sudarė tobulas sąlygas šmeižti, meluoti, skųsti ir nesulaukti jokio atpildo. Vaikai išduodavo tėvus, kolegos – bendradarbius, draugai – draugus, o ištisos šeimos kartais būdavo ištremiamos ar nužudomos dėl banalaus buitinio pavydo, konkurencijos, keršto ar atsitiktinumo.

Politinės policijos pareigūnai visada kruopščiai ištyrinėdavo sulaikyto asmens korespondenciją, o „tardomieji“, siekdami nutraukti kankinimus, neretai ne tik pripažindavo savąją kaltę, bet ir įskųsdavo kitus.

Michailas Nikolajevičius Tuchačevskis (1893–1937) buvo vienas pačių gabiausių karvedžių, kokius tik Rusija buvo turėjusi. Jis buvo protingas, išsilavinęs, nemėgo kvailių ir net dėvėdamas raudonomis žvaigždutėmis dabintą uniformą skleidė aristokratišką carinės epochos dvasią.

Jis dėjo daug laiko ir pastangų, kad Raudonoji armija taptų panaši į normalią kariuomenę, o tai, kad bolševikams pavyko įveikti konkuruojančias grupuotes, nemenka dalimi buvo jo nuopelnas. Jis taip pat prisidėjo malšinant Tambovo sukilimą (1920–1922), aneksuojant Armėniją (1920 m. ruduo) ir Azerbaidžaną (1920 m. pavasaris) bei įsiveržiant į Lenkiją (1920 m. vasara).

Vėliau, marksistams patyrus pralaimėjimą prie Varšuvos, M. Tuchačevskis bandė suversti kaltę Pietvakarių fronto politinio komisaro pareigas ėjusiam asmeniui.

Kas gi buvo tas, anot karvedžio, sugadinęs visą žygį į Vakarus? Ogi naujasis Kremliaus šeimininkas – Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953).

1937 m. gegužės 22 d. Michailas Nikolajevičius buvo suimtas ir atvežtas į Maskvą. Tardomas jis ne tik „prisipažino“ esąs vokiečių agentas ir Nikolajaus Ivanovičiaus Bucharino (1888–1938) sėbras, bet ir „atskleidė“, kad jį į antisovietinį sąmokslą įtraukė pats Abelis Safronovičius Jenukidzė (1877–1937). Esą šis senas ištvirkėlis ir Josiaus velionės žmonos krikštatėvis Michailą užverbavęs dar 1928 m.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų