Laikas, kuriame mes esame

Atrodo, 2019-ieji buvo kupini įvairiausių įvykių: premjerų, parodų ir, populiariau kalbant, visokių kultūrinių aktyvacijų. Ką išskirti, ką pagirti, ką kritikuoti suteikiant šansą įeiti į istoriografiją, o ką palikti istorijos ir atminties paraštėse nutylint ir neaptariant, – nelengvas darbas. Vis dėlto šįkart rašyti apie konkrečius kultūrinės sklaidos ir raiškos įvykius nesinori. Labiau – rašyti ir mąstyti apie laiką, kuriame mes esame. Apie laiką, kuris vis labiau panašėja į kultūrinį blaškymąsi ir amžino ieškojimo etapą.

Nieko neišskirti ir nieko nepamiršti paskatino mūsų visuomenės virsmai. Streikų banga, kuri nusirito prieš biudžeto svarstymą, žinoma, sukėlė šiokį tokį vidinį konfliktą: galime juos, tuos streikuojančius, pagirti už drąsą, paguosti, linkėti sėkmės ir skatinti tikėti viltimi apie šviesesnį rytojų (nieko neprimenantis šūkis?) arba galime sakyti, kad kiek dirba – tiek turi. Štai ir pats sėdžiu ir mintiju: rašau straipsnius, dirbu dar keliose darbovietėse, kaip ir esu patenkintas...

Bet, negaliu pasakyti, kad atsisakyčiau streiko minties. Mums reikia daugiau ir tikslingiau finansuojamo aukštojo mokslo, kultūros sektoriaus, kad nenutiktų, pvz., tokios spekuliacijos, kaip kad per metų knygos rinkimus, kai masiškai suabejota profesionalių literatūros kritikų nuomone. Pateisinu komisiją? Veikiau kviečiu paskaityti Metų knygos rinkimo straipsnių komentarus – aš nieko nepateisinu ir nieko nepalaikau, tik viliuosi kritinio ir logiško žvilgsnio, o ne – nepabijokime šio Kristijono Donelaičio mėgto žodžio – šūdų drabstymo vieni ant kitų. Mes turime skatinti ir rengti studentus, kurie galėtų logiškai ir kritiškai vertinti visuomenės vyksmus ir virsmus.

O kur dar mokytojų, kultūrininkų ir kitų, visuomenei gyvybiškai svarbių profesijų atstovų streikai ir skundai. Tačiau, kaip minėjau pradžioje, šio teksto esminė užduotis – kalbėti apie laiką, kuriame mes esame, o ne apie streikus ir kitas visiems gerai žinomas problemas.

Retas skiriame laiko pamąstymams apie tai, ką matė, ką autorius norėjo pasakyti. Mes tapome teisėjais, dėl kurių menininkai sukasi ir ieško būdų, kaip mums (ne)įtikti.

Fenomenologai teigia, kad tarp minčių visuomet esama tarpų arba pauzių, kurios reikalingos tam, kad žiūrovas ar klausytojas galėtų kūrinį papildyti savomis interpretacijomis. Apie šias pauzes ir tarpus norisi kalbėti. Neišaukštinant ir nieko nesumenkinant kyla mintis – stebint Kauno, o kartu ir visos Lietuvos kultūrinį lauką – pasimetimas.

Kaunas aktyviai ruošiasi tapti Europos kultūros sostine, dėl šios priežasties miesto kultūrinė paletė prisipildė įvairiausių veiklų ir kultūrinių aktyvacijų, Nacionalinis M.K.Čiurlionio muziejus prieš šventes, nors ir nukraujavęs vadovybės atžvilgiu, parodė iš tiesų puikius rezultatus – buvo smagu stebėti ilgus metus tylėjusius pastatus vėl šnekančius ir kviečiančius į naujoves. Galbūt didžiausia įspūdį paliko tai, kad muziejus vėl tapo matomas, išlindo iš savojo letargo miego. Nacionalinis Kauno dramos ir Kauno miesto kamerinis teatrai sukvietė žiūrovus į tikrai nemenką premjerų skaičių. Išsijuosusios dirbo, į savąsias erdves kvietė ir dar daug kitų Kauno kultūros įstaigų. Tai ir yra esmė: miestas pilnas kultūrinių objektų ir aktyvacijų. Tačiau kur buvo toji aktyvacija (tiksliau – kada), apie kurią šnekėtų visi – spauda, žmonės, politikai? Gal tai pavyko pasiekti Panevėžio teatrui, tačiau, kokia kaina?

Mūsų kultūrinių paslaugų laukas pilnas įvairiausių įdomybių nuo klasikos iki šiuolaikinio meno. Kūrėjų ir atlikėjų rastume ant kiekvieno kampo. Štai ir turime problemą: esame taip persotinti pasiūlos, kad nebežinome, ko norime, o dažnai apsilankę teatre ar kitoje kultūros įstaigoje liekame nusivylę, kadangi nebeįžvelgiame būties meno kūriniuose. Mūsų gyvenimo tempas, pripažinkime, yra tiesiog per greitas, mes nebegalime, o kartais tiesiog nenorime skirti trijų valandų pasisėdėti teatre – o kas, jei mums nepatiks?

Kas toji būtis, kurios mes matome vis mažiau, arba kurią tiesiog primiršome? Kalbant apie būtį privalu prisiminti Arvydo Šliogerio knygą "Daiktas ir menas". Antrame šios knygos skyriuje autorius kaip centrinę figūrą pasirenka Paulo Cezanne'o paveikslą, kuriame pavaizduota pušis, stūksanti Provanso regione. Lakoniškai kalbant, A.Šliogeris teigia, kad šiame P.Cezanne'o paveiksle yra daugiau būties nei pačioje atvaizduotoje pušyje.

Pradedant naujus metus norisi sau ir visiems palinkėti tiesiog ramybės ir laiko, kurio visiems taip stinga.

Remiantis šiuo teiginiu, mes taip pat galėtume teigti, kad, tarkime, spektaklis X, arba meno kūrinys, taip pat įgauna prasmę tik tada, kai mes bandome save sutapatinti su scenoje vykstančiu veiksmu. Kitaip tariant, mes, kaip publika, įprasminame kiekvieną aktoriaus žodį ir veiksmą, taip suteikdami jam konkrečią prasmę. Tokiu atveju spektaklis X būtį turi tik mūsų atmintyje ir pasakojime apie šį spektaklį. Tačiau pats spektaklis ar meno kūrinys – be būties. Tai yra individuali patirtis. Tai, ką patyriau aš, nebūtinai patirsite ir jūs, nors mes tą patį spektaklį stebėjome tuo pačiu metu. Todėl kyla mintis, kad būtis atsiskleidžia tik tuo atveju, jeigu mes, žiūrovai, tam, ką matėme, suteikiame prasmę.

Teatrą kaip pavyzdį pasirinkau todėl, kad jame telpa viskas: visuomenė arba jos atstovai, netgi skirtingų socialinių sluoksnių; menininkai, kuriantys tame teatre arba atėję smerkti kolegų, o vienas kitas – ir atėjęs pasidžiaugti; akademikai, kurie vertina šią meno formą. Meno kūrinys – spektaklis, kurio visi ir susirinko pažiūrėti.

Kur link vedu šiais klaidžiais savo minčių labirintais? Prie labai elementarių išvadų. Iš esmės metai buvo geri. Juose visko buvo su kaupu nuo pasiūlos iki streikų, nuo nemokamų renginių iki tokių, kurių bilieto kaina – vos įkandama. Pasimetimas, kurį galėtume įžvelgti mūsų kultūros lauke, kyla todėl, kad mus, žiūrovus, skaitytojus ir lankytojus, norima pasikviesti, norima išbandyti naujas formas, technologijas, žanrus. Tačiau problemos priežastis – mes. Mes taip įsisukę savosiose gyvenimo karuselėse, kad turėdami laisvą minutę ją norime išnaudoti tik pačiu geriausiu ir efektyviausiu būdu, o dėl mūsų visuomenėje vyraujančių nuotaikų, meno kūrinius mes linkę vertinti labai paprastai: patiko arba ne. Retas skiria laiko pamąstymams apie tai, ką matė, ką autorius norėjo pasakyti. Mes tapome teisėjais, dėl kurių menininkai sukasi ir ieško būdų, kaip mums (ne)įtikti.

Pradedant naujus metus norisi sau ir visiems palinkėti tiesiog ramybės ir laiko, kurio visiems taip stinga. Laiko sau, su savimi ir meno kūriniu. Pripildykime juos prasmėmis ir pamatysime daug naujų dalykų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Politika – it „Maisto bankas“
    Politika – it „Maisto bankas“

    Pašalpų dalijimo ir apsimestinės atjautos politiką, taip išsikerojusią Lietuvoje, jau vainikuoja nauji-seni socialiniai portretai. Štai pagiringa boba socialiniame būste ant palangės kūrena laužą ir šildosi "sosiską&q...

    9
  • Pakeisk elgesį – sumažės problemų?
    Pakeisk elgesį – sumažės problemų?

    Net nedideli, nebrangūs pokyčiai gali stipriai pakeisti žmonių elgesį, ypač kai grupė žmonių veikia kartu ir įkvepia prie jų jungtis aplinkinius – neabejoja Kolumbijos lietuvis Paulius Yamin-Slotkus, jau dešimt metų besidarbuojantis el...

    1
  • Jei būtų neliję…
    Jei būtų neliję…

    Jei tai būtų balandžio 1-oji, sakytumei – pokštas. Kaip pagal vaikiškos knygelės apie paršiuką Čiuką siužetą: pasikvietė į svečius ir nepriima. Tačiau tai Vasario 16-oji, proga nusilenkti ne tik valstybei, bet ir jos i&s...

    7
  • Proga įkąsti
    Proga įkąsti

    Stipriausi Lietuvos krepšinio klubai rytoj stoja į lemiamą kovą dėl pirmojo sezono trofėjaus. Karaliaus Mindaugo taurės turnyro pusfinalyje kardus sukryžiuos Kauno "Žalgiris" ir Panevėžio "Lietkabelis" bei Vilniaus "Ry...

    1
  • Klerkų ir vidutinybių valdoma valstybė
    Klerkų ir vidutinybių valdoma valstybė

    Klerkų ir vidutinybių valdoma valstybė – taip pavadinčiau Lietuvą šiandien, praėjus 30 metų nuo atkurtos Nepriklausomybės. ...

    25
  • Liūdėjome dėl emigracijos − dabar bijosime imigracijos?
    Liūdėjome dėl emigracijos − dabar bijosime imigracijos?

    Per praėjusį dešimtmetį dėl emigracijos Lietuva prarado maždaug dešimtadalį savo gyventojų. Tačiau pernai išryškėjo nauja tendencija – atvykstančių gyventojų buvo daugiau nei išvykstančių iš &scaron...

    4
  • Nacionaliniai valgiai ir gėrimai – dalis valstybės minkštosios galios
    Nacionaliniai valgiai ir gėrimai – dalis valstybės minkštosios galios

    Atkreipti į save pasaulio dėmesį būna sunku, ypač jeigu jūsų šalis dar tik neseniai sugrįžo į žemėlapį. Neišmanymo – apstu. Per pastaruosius 30 metų daug laiko gaišau aiškindamas, kad Baltijos šalys nėra ...

    3
  • Kaip pradėti investuoti: penki svarbiausi žingsniai
    Kaip pradėti investuoti: penki svarbiausi žingsniai

    Investavimas yra vienas geriausių būdų ilguoju laikotarpiu padidinti savo finansinį turtą ir užsitikrinti finansinę laisvę. Tačiau vis dar nemažai gyventojų mano, kad tuo gali užsiimti tik profesionalai. Iš tiesų norint pradėti investuoti ...

  • Juokas pro ašaras
    Juokas pro ašaras

    Nepasiturintys Kamčiatkos (kažkur Tolimuosiuose Rytuose) gyventojai galiausiai sulaukė gerosios naujienos iš savo valdžios. Draugiško rūpesčio vertė – per mėnesį papildomi pusantro tūkstančio rublių, lietuviškai kalbant, ...

    11
  • MRU rektorė: universitetų vertę atspindi ne pastatų skaičius
    MRU rektorė: universitetų vertę atspindi ne pastatų skaičius

    Vyriausybei pritarus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siūlymo atsisakyti planų jungti Mykolo Romerio universitetą ir Vilniaus Gedimino technikos universitetą Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorė profesorė I. Žalėnienė pabrėžė, ka...

Daugiau straipsnių