Jeigu visagalė NASA palaimins, jau šįvakar į tautos pasiekimų sąrašą galėsime įrašyti dar vieną: Lietuva taps kosmine valstybe. Para kita – ir žvelgdami į dangų, matydami jame judantį žibantį taškiuką turėsime rimto pagrindo manyti, kad tai gali būti mūsų, lietuviškas, palydovas.

Teisybės dėlei, žinoma, galime vertinti mūsų pasiekimą globaliu mastu. Kadir kaip būtų, bet pirmasis mūsų palydovas – tai toli gražu ne visai aviacijos istorijai reikšmingas "Lituanicos" skrydis. Pirmąjį palydovą leidžiame praėjus daugiau kaip pusei amžiaus nuo kosmoso užkariavimo pradžios. Tuo metu, kai olandai organizuoja misiją į Marsą ir pirmąjį kosminį realybės šou. Maža to, mūsiškis palydovas – ne koks kosminis gigantas, bet iš mažiausiųjų, nanopalydovų, kategorijos.

Hmm, tačiau štai čia derėtų stabtelėti. Ir ne tik dėl to, kad kosminės programos reikšmė matuojama ne kilogramais: kalbant apie pirmąjį palydovą turime vartoti daugiskaitą. Viena kosminio projekto dalis – palydovas "LitSat-1", kita – "Lituanica Sat-1".

Pavadinimai pernelyg panašūs, kad vidutinis statistinis Lietuvos pilietis, apsvaigęs nuo kosminės euforijos, lengvai suvoktų, jog misija iš tikrųjų dviguba.

Painiavą užtikrina ir abu palydovus lydinčios viešųjų ryšių kampanijos – po palydovą sau "pasiėmė" skirtingos televizijos, tarpusavyje konkuruojantys portalai. Būtų keista, jei būtų kitaip: po palydovą pirmojoje lietuviškoje kosminėje misijoje turi abi sostinės – Vilnius ir Kaunas.

Du lietuviai, trys partijos, juokiamės iš savo politikų nesugebėjimo sutarti dėl bendrų idėjų ir tikslų. Folklorą, regis, galime papildyti ir kosminėmis aktualijomis. Tik šiuokart akivaizdu – konkurencija ir ambicijos gali ne tik skaldyti, bet ir pasitarnauti progresui. Juk šioje trijų šalių planuojamoje kelionėje į kosminę stotį pagal siunčiamų palydovų skaičių būsime antri: JAV siųs 33, Peru – vos vieną palydovą.