Ką my­li la­biau: tė­tį ar ma­mą? At­sa­ky­mo į šį klau­si­mą, ku­rį dau­gy­bę kar­tų te­ko gir­dė­ti vai­kys­tė­je, ne­ras­čiau ir šian­dien.

Klau­si­mas at­ro­do ab­sur­diš­kas to­dėl, kad mes, mir­tin­gie­ji, esa­me gi­mę ne iš šven­to­sios dva­sios. Kaip ga­li­ma my­lė­ti tik vie­ną, jei esi dvie­jų žmo­nių vai­kas? Šie­met dar vi­sai ne­se­niai Sei­mas pa­ga­liau Tė­vo die­nai su­tei­kė šven­tės sta­tu­są. Nuo ki­tų me­tų sau­sio 1-osios ši die­na pri­lygs Mo­ti­nos die­nai.

Va­di­na­si, vals­ty­bė vai­kų tė­vus nuo šiol my­lės vie­no­dai? Gal­būt tai pa­ska­tins juos bū­ti vie­no­dai at­sa­kin­gus už sa­vo vai­kus ne tik nuo jų gi­mi­mo die­nos, bet ir pra­dė­ji­mo. Jau dve­ji me­tai, kai tė­vai ga­li nau­do­tis tė­vys­tės ato­sto­go­mis. Vai­kui gi­mus, jie mė­ne­sį ga­li nei­ti į dar­bą ir die­ną nak­tį sū­puo­ti sa­vo kū­di­kį. Vos priė­mus tai lei­džian­tį įsta­ty­mą, per pir­mą­jį pus­me­tį jo su­teik­ta tei­se pa­si­nau­do­jo trys tūks­tan­čiai vy­rų. Ti­kė­ti­na, kad taip su­si­kro­vė mo­ra­li­nį ka­pi­ta­lą to­li­mai atei­čiai, kai jiems rei­kės vai­kų glo­bos.

Be­je, ši tei­sė su­teik­ta tik san­tuo­ko­je gy­ve­nan­čioms šei­moms. Šian­dien Lie­tu­vo­je do­mi­nuo­ja ne­be ne­pil­nos šei­mos mo­de­lis, juo­lab toks bu­vo ne dėl tė­vų mirties. Nū­nai vis la­biau po­pu­lia­rė­ja  pa­tė­vių ir pa­mo­čių sta­tu­sas. Tai pa­tvir­ti­na net ir praė­ju­sių me­tų sta­tis­ti­ka: mū­sų ša­ly­je už­re­gist­ruo­ta 23 tūks­tan­čiai san­tuo­kų ir 11 tūks­tan­čių sky­ry­bų.

Bū­tų ge­rai, jei tos šei­mos ne­bū­tų spė­ju­sios su­si­lauk­ti vai­kų, ku­riems kaip oro ir van­dens rei­kia abie­jų tė­vų. Ty­ri­mai pa­tvir­ti­na, kad tė­vo ne­tek­tis, jam mi­rus, pa­ke­lia­ma leng­viau ne­gu pra­ra­di­mas dėl sky­ry­bų. Vai­kas sau­gus tik pil­no­je, jį my­lin­čio­je šei­mo­je. Ne­ži­nan­čio, kas yra tė­tis, kuo jis ski­ria­si nuo ma­mos, vai­ko vys­ty­ma­sis bū­na su­tri­kęs. Žiau­rią tik­ro­vę liu­di­ja dar vie­no ty­ri­mo iš­va­da: net 80 pro­cen­tų po­ten­cia­liai ho­mo­sek­sua­lių 3–13 me­tų ber­niu­kų iki pen­ke­rių me­tų ne­te­ko tė­vo.

Vie­nos ma­no drau­gės tė­čiui – 92-eji me­tai. Ma­tant se­no­lio rū­pes­tį duk­ters šei­ma ir jos na­rių mei­lę, pa­gar­bą, to­le­ran­ci­ją il­gaam­žiam tė­vui, be­je, užau­gi­nu­siam vien­tur­tę duk­rą, no­ri­si pa­sta­ty­ti pa­mink­lą tė­vui ir tvir­tai šei­mai. Ki­tos ma­no jau­nos drau­gės vy­ras išė­jo pas ki­tą mo­te­rį, dvie­jų vai­kų mo­ti­ną, pa­li­kęs du sa­vo vai­kus. Pa­lik­tos šei­mos ma­žy­lei – tik dve­ji. Var­gu ar ji my­lės sa­vo tė­tį, nes jo ne­be­ma­to. Ar jį my­lės tos mo­ters duk­ros, ku­rių tė­čio vie­tą jis užė­mė? Kas jį ry­toj svei­kins  Tė­vo die­nos pro­ga?