Ir taip savaitė po savaitės, iki atostogų. Legaliai. Su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos žinia.

Toks darbo savaitės aprašymas daugiau anekdotas nei realybė, ir ministerija tokios darbotvarkės tikrai nepasirašytų. Kad ir kaip būtų, keturių darbo dienų savaitė Lietuvoje tai šen, tai ten įsigali ir ministerija tai vertina kaip pažangą.

„Turime visas galimybes įtvirtinti trumpesnę darbo savaitę ir tam nereikia keisti Darbo kodekso. Kai kurie Lietuvos darbdaviai jau padarė savo darbuotojams trumpesnę darbo savaitę, tikėdami, kad tai padeda pritraukti ir išlaikyti darbuotojus“, – savo feisbuko paskyroje dar praėjusių metų rugsėjį pabrėžė tuometis socialinės apsaugos ir darbo ministras Vytautas Šilinskas.

Susitarti dėl trumpesnės darbo savaitės, atrodo, nelabai sunku. Darbuotojai ir darbdaviai gali derėtis dėl individualaus darbo laiko režimo, pavyzdžiui, keturių dienų po dešimt valandų. Aišku, reikia dalykiškai aptarti ir tai, kaip darbuotojas sugebės arti dešimt valandų.

Taikyti darbo savaitės trumpinimo naujovę, matyt, lengviau įmonėms, įstaigoms, priklausančioms biurokratinio voratinklio tinklui, kuriame neaiški individuali atsakomybė už darbo rezultatus ir nežinia, kaip yra susietas konkretaus asmens produktyvumas su konkrečiu to asmens darbo užmokesčiu.

Nepavyko surasti bent kažkiek susistemintos informacijos, kokios įmonės, įstaigos yra įvedusios keturių darbo dienų savaitę.

Galima spėti, kad valdiškų netrūksta. Antai valstybės kontroliuojamame ir finansuojame viešajame sektoriuje jau taikoma 32 valandų darbo savaitė tėvams, auginantiems vaikus iki trejų metų.