Lvovo knygų forumas: atrastasis laikas

Prancūzų rašytojas Marcelis Proustas prieš daugiau nei šimtmetį savo garsiajame romanų cikle "Prarastojo laiko beieškant" aprašė fenomeną, rodantį, kad žmogus kaip būtybė yra linkęs daugelį dalykų pamiršti, ypač vaikystės patirtis.

M.Prousto kūryba galbūt buvo vienas iš psichoanalitiko Sigmundo Freudo įkvėpimo šaltinių. Ir menininkas, ir gydytojas rašė apie tą patį dėsnį: iš asmens vidinio pasaulio gelmių ištraukti reminiscencijas nėra lengvas uždavinys. "Prarastojo laiko beieškant" tekstuose gausu tokių detalių, kurios į sąmonės ekraną ir romanų puslapius išnyra tada, kai patiriamas koks nors jutiminis dirgiklis, priverčiantis pajusti dabartinės, realios ir pamirštos tikrovės panašumus. Taip žmogus per savo ilgą gyvenimą įsisąmonina tai, ką buvo užmiršęs. Apie senatvinį memorijos ypatumą, kuriam būdingi itin ryškūs vaikystės atsiminimai, net neverta plačiau kalbėti – daugelis iš savo artimųjų arba patys esame tai stebėję arba patyrę.

Rugsėjį oficialiosios Lietuvos sluoksnių taip mėgstama Ukraina pabaigė labai ryškiu ir reikšmingu kultūros įvykiu – Lvovo knygų forumu. Jį noromis nenoromis tenka lyginti su Tarptautine Vilniaus knygų muge. Apsilankymas Lvove ankstyvą rudenį veikia lyg prustiškasis atrastojo laiko įvykis. Pagal netolimos mums šalies literatūros kultūrą galime aiškiau suprasti, kaip gyvenome prieš dešimtmetį.

Mūsų sostinėje vykstanti knygų mugė, regis, niekada nebuvo susijusi su vienu konkrečiu autoriumi, jo kanonizavimu ar pagerbimu. Išimtis mūsų laukia tik kitąmet, kai mugė bus skirta poetui, filmininkui Jonui Mekui. Simptomiška yra tai, kad pagerbiame tik mirusiuosius. Lvovo knygų forumą šiais metais atidarė neabejotina ir beveik vienvaldė šiuolaikinės Ukrainos literatūros žvaigždė Serhijus Žadanas. Šis autorius ir jo kūryba yra pabrėžiamai avangardiniai. Jei reikėtų apibrėžti, kokios yra S.Žadano knygos, kalbėtume apie anarchizmui artimą literatūros lauką. Kaip rodo Ukrainos literatūrinio lyderio kalba, Lvovas ir visa šalis yra tokio būvio, kuris būtų artimas mūsų gaveliškajam mąstymui: personažai ir siužetai vis dar byloja, kad tai, kas sovietinės priespaudos metais buvo visuomenės pakraščiuose, dabar yra pačiame epicentre, kartais įgaunant kiek vulgarų ir užribinį atspalvį.

Vilniaus knygų mugė yra tarptautinė, o Lvovo knygų forumas orientacijos į užsienio literatūras taip neakcentuoja. Vis dėlto viena to Ukrainos literatūros įvykio ypatybė mums prikišamai rodo į tai, kokią klaidą esame padarę. Rugsėjo pabaigoje Lvove susirinko beveik visi ukrainiečių rašytojai, pastaraisiais dešimtmečiais emigravę į Vakarų Europą ar Amerikos kontinentą. Vilniaus knygų mugės metu geriausiu atveju dalyvauja keliolika pasaulio lietuvių. Lvove jų buvo dešimtys. Tiesa, jų literatūros tekstai, rašomi dabar, labai primena mūsų migracinę prozą prieš dešimtmetį – klausydami Ukrainos rašytojų emigrantų knygų pristatymų kalbų, galime lyg laiko mašina nusikelti į savąją praeitį: ta pati tėvynės nostalgija, tas pats bandymas pritapti svetur. Vis dėlto Ukrainos ir Lvovo (didesnis nei buvo Lietuvoje) siekis neatmesti savųjų išvažiavusiųjų yra pagirtinas ir stebėtinas. Ukrainiečiai yra daug labiau nei lietuviai save supratę kaip diasporinę tautą, todėl savo kraštą palikęs rašytojas nestigmatizuojamas ir, kita vertus, netampa egzotinio intereso objektu. Ukrainos noras sutelkti kultūrą ir literatūrą, esančią anapus valstybės sienos, yra susijęs ir su šalį persekiojančiais geopolitiniais pavojais.

Vilniaus knygų mugė yra tikroji fiesta leidėjams, Lvovo knygų forumas yra skaitytojų džiaugsmas, reiškiamas ne provincialiais pasidžiaugimais vienas kitu, o buvimu, nuolat klausiant apie kultūrą, literatūrą, save ir kaimynus.

Lvovo knygų forumas Lietuvos rašytojams ir skaitytojams  primena, kad mūsų išpažintinė literatūra yra tiesiog potrauminiai pasakojimai. Ukrainoje kur kas mažiau garbinama asmeninė rašytojo patirtis ir, kaip parodė forumo metu vykusios diskusijos, nevengiama atvirai pripažinti, kas ir kodėl esame tokie, kokie tapome. Lietuvos literatūros festivalių lyginimas su Lvovo knygų forumu demaskuoja mūsų labai stiprų norą būti tuo, kuo nesame: vokiečiais, švedais ar dar kokiais vakariečiais. Ukrainos literatūra turi drąsos pasakyti, kad priklauso Rytų Europos regionui, todėl gilių pokalbių apie tapatybes, rusų įtakas, kaimynines literatūras šių metų Lvovo knygų forume buvo daugiau, nei įmanoma spėti išgirsti vienam žmogui.

Beveik savaitę trukusi Ukrainos literatūros šventė atidengė ir dar vieną mūsų lietuviškąją kultūros ir literatūros slinktį: tenykščiai rašytojai, kaip dažnai būdinga slavų tautų atstovams, vis dar bando suprasti savo ir kito egzistencijos ribas, tikrina realybę savimi, o mūsų literatūra dėl sparčiai besivystančios industrijos jau gyvena rūpesčiais, kaip geriau save parduoti.

Vilniaus knygų mugė yra tikroji fiesta leidėjams, Lvovo knygų forumas yra skaitytojų džiaugsmas, reiškiamas ne provincialiais pasidžiaugimais vienas kitu, o buvimu, nuolat klausiant apie kultūrą, literatūrą, save ir kaimynus. Tai patvirtina ir akivaizdus buitinis faktas: apie Lvovo knygų forumą žino kiekvienas šio miesto taksi vairuotojas ar praeivis, nes skaitytojai nesueina į vieną konkretų pastatų kompleksą, renginiai yra išsklaidyti po bibliotekas, kultūros centrus ir kitas viešąsias erdves. Vilniaus knygų mugė yra tiesiog pikta spūstis, galbūt metaforiškai rodanti ir mūsų literatūros būsenas – uždarumą, vienatvę minioje ir bręstančio kapitalizmo žmonių susisvarbinimą.

Mūsų laikas, lyginant su Ukraina, yra nukeliavęs toli į ateitį, todėl į Lvovo knygų forumą važiuoti norėtų tikrai ne kiekvienas Lietuvos skaitytojas ir rašytojas – pernelyg skaudu būtų prisiminti, kokie buvome ir kokius nužmoginančius kelius pasirinkome, susikurdami naujesnę tikrovę, kurios trūkumus ir ydas suprasti turbūt geriausia ir yra Vakarų Ukrainoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Netikra rinktinė
    Netikra rinktinė

    Mūsų tautos pasididžiavimas – Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė vargais negalais prasmuko į 2022 m. Europos čempionatą. Arba kaip pasakytų gerbiami krepšinio žmonės: "Na ką, profikai, jobtararai, primakalavot." ...

    2
  • Beklaidžiojant konspiracijų teorijų labirintais
    Beklaidžiojant konspiracijų teorijų labirintais

    Ar kada susimąstėte, kuo tikrai negalėtumėte patikėti? Gyvename iš tiesų įdomiu laiku, kurį mąstytojai vadina posttiesos epocha. Tai laikas, kai teigiame nebetikintys niekuo, bet kartu galime patikėti viskuo. Kadais gaudavę santykinai patikri...

  • Karūna amatui
    Karūna amatui

    Vyresniosios kartos pedagogai dar nepamiršę sovietmečio profesinio orientavimo ypatumų. Mokyklų vadovams įsisopdavo galvos, kai išmušdavo valanda įvykdyti prioritetiniu laikyto profesinio orientavimo planą, o klasių auklėtojams &n...

  • Raudonojo Kimo krikštas
    Raudonojo Kimo krikštas

    Manoma, kad 1945 m. gruodį sovietai Kim Il-sungą (1912–1994) paskyrė Korėjos komunistų partijos filialo galva pusiasalio šiaurėje. 1946 m. sausį sovietų simpatijų siekęs Cho Man-sikas (1883–1950) buvo suimtas, o tų pačių metų v...

  • Sunki taikdario misija
    Sunki taikdario misija

    Aušta rytas Sakartvelo. Ateina laikas statyti tiltus, griauti sienas, kurti bendrą ateitį. Lietuviai niekada nepaliko kartvelų vienų, net sunkiausią valandą. ...

    4
  • Kaip toli gali nukeliauti oro tarša?
    Kaip toli gali nukeliauti oro tarša?

    Šiomis dienomis buvome perspėti riboti buvimą lauke – didžiuosiuose Lietuvos miestuose yra padidėjusi aerozolio (kietųjų) dalelių ir azoto oksidų koncentracija, pasitaikė atvejų, kuomet viršijamos šių teršalų ribin...

  • Praėjo vieneri metai, kas toliau?
    Praėjo vieneri metai, kas toliau?

    Praėjo vieneri metai nuo tada, kai Europą pradėjo siaubti Sars-Cov-2 virusas ir jo sukeliama COVID-19 liga, privertusi užsidaryti valstybes, apriboti gyventojų mobilumą bei ekonominę veiklą. Per šiuos metus Lietuva tapo lydere dviejuose reitingu...

    1
  • Psichologinės pagalbos reikia šveicarams, bet ne mums?
    Psichologinės pagalbos reikia šveicarams, bet ne mums?

    Prieš keletą dienų Šveicarijoje įsikūrusio Berno universiteto psichiatrijos klinikos vadovai paskelbė bauginančią statistiką. Įstaigos teikiamų paslaugų paklausa auga drastiškai. Skaičiuojama, kad vien skubių atvejų skaičius...

    2
  • Atsirūgusi inkvizicija
    Atsirūgusi inkvizicija

    Seniai bešėlo tokios aistrų audros, kokios kilo dėl taip ilgai lauktos vakcinos nuo koronaviruso. Argumentų fronto linija perskyrė sutuoktinius, supriešino vaikystės draugus, brolius, tėvus ir vaikus. Sąjungininkais ūmai tapo kitame kont...

    1
  • A. Žukauskas nusipelnė apkaltos
    A. Žukauskas nusipelnė apkaltos

    Duodamas priesaiką Lietuvos Respublikos Seimo narys prisiekia gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai tarnauti Lietuvos žmonių gerovei. Ar sulaužęs savo priesaiką asmuo gali toliau būti Seimo nariu? Manau, kad La...

    3
Daugiau straipsnių