Sunku suprasti, kaip smegenų žarnynas sugebėjo išspausti tokį šūdevrą, bet rinkimų giesmė savotiškai išpopuliarėjo ir galbūt jos autoriai ir atlikėjai galvoja, kad pagiedojo ypač laiku ir vietoje.

Kadangi „Red Bull“ rengiamose „muilinių“ lenktynėse visi darda į pakalnę, buvo galima spėti, kad tikrų vyrų „muilinė“ nulėkė į žemyn į prapultį ir tėškėsi į kokį nors ąžuolą. Ir stipriai susitrenkė. Tačiau, antrą kartą persukęs juostelės „Kelkis, Lietuva“ judančius paveikslėlius, pamatai, kad vyrai, mūsų visų laimei, sveiki drūti. Tik gana stipriai svirduliuoja (lyg ir pagal muzikytę), kai kurie laikosi vienas į kitą įsikibę, pasiramstydami, vienas kitą prilaikydami, bet viskas – vizualiai – gerai: nei pjuvenos vyrams byra, nei pelenai plaikstosi. Tik pigus muilas akis graužia, ir tiek.

O kam naudoti brangų? Žinovai sako, kad pigus ūkiškas muilas net geriau veikia. Pavyzdžiui, pažiūrėkime, kaip skalbė E. Vaitkus. Naudojosi pačiu pigiausiu, kuriam pagaminti nereikia jokio išmanymo, ir pasiekė beveik puikių rezultatų – ant jo skalbinių virvelės prikabinta tiek rinkėjų kailiukų, kad su tokia daugybe ir dar papildomai pamuilinęs į Seimą slyste nuslysi.

Sugrįžkime prie „muilinių“ lenktynių, kurias organizavo ne Vyriausioji rinkimų komisija, bet „Red Bull“. Čia į pakalnę dardėjo ir šašlykinės, ir šprotų skardinės, ir biotualetai, ir kanalizacijos vamzdžiai, ir šiaudais apšiltintos klumpės, ir cepelinų motina – didžiulė kiaulė, ir kas tik nori. Tik tautinėmis spalvomis papuoštų „muilinių“ nebuvo. Tačiau tai, ko vengiama net bepročių lenktynėse (taip dažnai apibūdinamos „Red Bull“ renginys), leidžiama rinkimuose į Seimą.