Našaus tardymo metodai

Kai kurie Žemės planetos gyventojai jį laikė absoliučiu psichopatu, tačiau dabar K.S.Mohammedas sėdėjo surištas ir bejėgis. Jis buvo supančiotas nematomų savo tardytojų valios gijų.

"Kurgi aš esu? Pakistane? Afganistane? Tailande? Lenkijoje? Kuboje?" – svarstė Khalido sąmonės likučiai.

"Suprask, Khalidai, tai, ką dabar darome, yra labai nemalonu, tačiau kai kuriuos darbus padaryti būtina. Tavo atvejis būtent toks. Žiūrėk į mane, kai kalbu su tavimi", – ramiai postringavo Khalido bendraamžis švariu tvarkingu kostiumu.

Kadaise šis klausimus uždavinėjantis žmogus gyveno Pakistane ir darė viską, kad su sovietais kariaujančius Afganistano sukilėlius pasiektų JAV vyriausybės tiekiami ginklai. Į Pakistaną jis buvo atsivežęs savo žmoną. Pareigūno dažnai nebūdavo namie, o svetimame krašte atsidūrusiai sutuoktinei vis atrodė, kad jų namus kažkas stebi.

Vieną dieną ji pasakė savo vyrui: "Arba aš, arba darbas."

Ginklus Afganistanui tiekiantis žmogus apsisprendė. Jis pasirinko darbą. Dabar šį regioną ir jo žmonės neblogai pažįstantis pareigūnas uždavinėjo pagrobtajam klausimus, o jo jaunesnis kolega talžė Khalidą.

Jaunesnysis pareigūnas vilkėjo sportui ir lauko darbams tinkančią aprangą. Jo veidas buvo apšepęs, o plaukai susivėlę ir nešvarūs. Prieš keletą metų Danielius ruošėsi tapti dramaturgu, tačiau politinių įvykių ir asmeninio gyvenimo atsitiktinumų virtinė jį įtraukė į grėsmingą slaptųjų tarnybų pasaulį.

Savo pasirinkimu Danielius nesiskundė. Naujasis darbas buvo įdomus, o tardymo procedūros jam netgi teikė savotišką malonumą. Prieš kiekvieną tardymą jis išgerdavo kartoniniame puodelyje patiektos kavos arba suvalgydavo ledų.

Jis šiurkščiai, kiek teatrališkai suėmė Khalido veidą ir nukreipė jo akis į vyresnį kolegą. Netoliese visą šį spektaklį stebėjo verslo klasės kostiumėlį dėvintis moteriškosios lyties asmuo. Ji buvo užsidėjusi peruką, o jos akis slėpė akiniai nuo saulės. Šie aksesuarai ir šalta povyza damos veidą darė panašų į kaukę.

Ji vis pasilenkdavo prie klausimus uždavinėjančio vyro ir kažką jam pakuždėdavo. Šis, vis dar žiūrėdamas į kalinamąjį, palinksėdavo galva ir užduodavo naują klausimą. Khalidas svarstė, kuris iš šios trijulės yra pats svarbiausias ir viršiausias.

"Privalai suprasti, Khalidai. Tu niekada nebeišvysi dienos šviesos, tačiau tavo likusio gyvenimo dienos gali būti pakenčiamos. Viskas priklauso nuo tavęs. Nuo tavo siekio bendradarbiauti. Jeigu mums padėsi, gausi maisto ir knygų. Mes čia netgi turime bėgimo takelį. Ar norėtum sportuoti, Khalidai? Tik pasakyk", – spaudė tardytojas.

Khalidas neatsakė ir gavo rimtą smūgį tiesiai į veidą. Vyresnysis pareigūnas iš kišenės išsitraukė dėklą, o iš jo keletą nuotraukų. Jose buvo įamžinti Khalido vaikai ir kiti giminaičiai.

"Jeigu nenori bendradarbiauti savo labui, pagalvok apie juos. Jeigu mes sugavome tave, lengvai galime sučiupti ir likusius tavo šeimos narius. Prisimink viską, ką tau teko ištverti mūsų draugijoje ir pabandyk įsivaizduoti, ką siaubingo galėtume padaryti tavo vaikams", – ramiai kalbėjo tardytojas.

Khalidas vis dar nerodė noro bendradarbiauti, tad vyresnysis pareigūnas atsiduso ir, pažvelgęs į kolegas Dianos (1961–1997) nekrologą skaitančio princo Philipo (1921–2021) žvilgsniu, pamojo ranka.

Danielius išėjo ir grįžo su dviem uniformuotais jaunuoliais. Vienas jų buvo juodaodis. Du jaunuoliai stipriai laikė Khalidą, o Danielius jį atrišo. Tada jaunesnysis tardytojas nuplėšė įtariamojo drabužius ir liepė atsukti nuogą Khalidą į moters pusę, kad ši pamatytų musulmono slėpinius.

Nors pareigūnė nešiojo akinius nuo saulės, daugelis salėje buvusių žmonių suprato, kad ji santūriai nusuko akis į šalį. Vėliau Danielius uždėjo Khalidui ant galvos didelį medvilnės maišą. Jis išsitraukė iš kišenės geriamojo vandens butelį ir atsukęs kamštelį pradėjo pilti jį ant tardomojo galvos.

Į Khalido organizmą per šnerves ir burną patekęs sūrus vanduo sužadino pasąmonės gelmėse tūnojusius už žmoniją senesnius instinktus. Khalido kūnui ir protui ėmė atrodyti, kad jis skęsta. Jis norėjo mojuoti rankomis ir kojomis, kad išsilaikytų vandens paviršiuje, tačiau stiprūs tardytojų gniaužtai jam neleido to padaryti.

Khalidui atrodė, kad jis prieš akis regi visus sprogdinimus ir žmogžudystes, kuriomis buvo suteršta jo pasaulietiška sąžinė.

Vandeniui vis dar tekant jo veidu, Khalidas išvydo viziją, kurioje paslaptingoji moteris gavo elektroninį pranešimą iš žmogaus, siūlančio vertingą informaciją ir galimybes sugauti stambią, Jungtinių Valstijų žvejojamą žuvį.

"Ar šis siūlymas vertas dėmesio?" – paklausė moters viršininkas.

"Taip", – atsakė ji.

Tada Khalidas pamatė, kaip su Vertinguoju X (Asset X) pramintu informatoriumi susitiko tardyme dalyvaujantis vyresnysis pareigūnas.

"Kur buvai dingęs visą savaitę? Aš iš kailio nėriausi, siekdamas įtikinti valdžią, kad tavo pasiūlymas vertas nors menkiausio dėmesio. Kas atsitiko?" – paklausė pareigūnas pastebėjęs informatoriaus niūrumą.

"Aš šiek tiek nervinuosi", – atsakė Vertingasis X.

"Klausyk, brolau. Galiu tau išvardyti 25 milijonus priežasčių, kodėl turėtum tai padaryti ir kiekviena jų yra verta tiek pat, kiek visos likusios", – rėžė agentas.

"Suprantu", – atsakė Vertingasis X.

Tą patį vakarą pareigūno mobilųjį telefoną pasiekė žinutė.

"Aš dabar su KSM", – skelbė informatoriaus atsiųstas pranešimas.

Po kelių valandų į Khalido slėptuvę įsiveržė būrys ginkluotų žmonių. Po šios vizijos Khalidas prarado sąmonę.

"Atrodo, kad jį užmušėme", – žaismingai ištarė Danielius, žvelgdamas į suglebusią nuogą ekstremisto maitą.

"Tikimės, kad ne", – atsakė pareigūnė.

"Tas šuns mėšlo gabalas vis dar gyvas, tačiau našaus tardymo metodai jo neveikia", – reziumavo klausimus uždavinėjęs vyras.