O aišku, kad, skirtingai nei gėdingaisiais 2008-aisiais, kai Bukarešto viršūnių susitikime pora Europos politikų užblokavo geopolitines realijas atitinkantį ir Kijyvui palankų sprendimą, šiandien Aljanso šalyse vyrauja visiškai kitoks požiūris į Ukrainą. Kad pakanka priemonių sutramdyti į sąjungininkų šantažuotojos vaidmenį įsijautusią, bet nuo jų itin priklausomą Vengriją. Tačiau bent kol kas nematyti prielaidų, kad sąjungininkai palaimins Ukrainos narystę anksčiau, nei baigsis karas. Apie tai aiškiai pasakė Jensas Stoltenbergas, tiesa, neįvardydamas kriterijų, kurie galėtų reikšti tą karo atomazgą. Ši taikos formulė, kaip ir apskritai narystės sąlygos, bus žinia ne tik Ukrainai. Sprendimas, kuriam ryšis Aljansas, atskleis ir pačios organizacijos būklę.

Miglotas, daug peno traktavimui suteikiantis Aljanso sprendimas, ypač pagarsintas Vilniuje, būtų tikra dovana Kremliaus šutvei.

Kalbant apie narystę NATO, dažnai akcentuojama tik karinė dedamoji, paliekant paraštėse tokius reikalavimus kandidatei kaip demokratijos lygis, teisės viršenybės paisymas. Tad ir Aljanso gynybos objektas yra ne tik šalių fizinės ribos, bet ir  teritorija, kur laikomasi šių principų. Partnerių sprendimas Ukrainos adresu parodys, ar jiems vis dar taip pat svarbi tarptautinė teisė, kuri buvo sukurta po Antrojo pasaulinio karo, įtvirtinta 1975 m. Helsinkio konferencijoje ir kurią trypia Rusijos vadovybė. Miglotas, daug peno traktavimui suteikiantis Aljanso sprendimas, ypač – paskelbtas Vilniuje, būtų tikra dovana Kremliaus šutvei. Be kita ko, ir dėl asociacijų, kad buvusioje postsovietinėje teritorijoje net ir seniai subyrėjusio Varšuvos pakto tvaikas paralyžiuoja Vakarų aljanso valią.