Nors ir taip buvo aišku, tačiau netikėtai dar labiau paaiškėjo, kad medžioklėje sausio 2-ąją, kai buvo nušauta stumbrė, dalyvavo mūsų šalies grietinėlė. Kitiems nevalia. Paprastų žmonių yra gerokai daugiau nei nepaprastų, stumbrų visiems neužtektų. Jų šiuo metu mūsų giriose kokie 260. Oi. Jau kokie 258. Stumbrė nušauta. Jos našlaitėlis stumbriukas išėjo paskui.

Pati aukštuomenė jaučia didelį stumbrų deficitą, vien dėl šios priežasties apysunkiai į elito sąrašus prasibrauna. Na, ar galima priskirti grietinėlei žmogų, kuris niekada nėra nušovęs mūsų girių karaliaus, karalienės ar karalaičio? Aišku, ne. Gal jis net šovęs nėra į tokio žvėries pusę. O apsimeta drąsuoliu.

Medžiotojai neduos sumeluoti, ne kiekvienam lemta ir į pririštą žalmargę pataikyti. Bet. Kita vertus, nudyrus odą sunku atskirti, kas buvo kas.

Bet. Mėlynas kraujas šaukia. Medžioklės ragas gaudžia Afrikoje liūtui, zebrui ir žirafai. Gaila, drambliai uždrausti. Nudirto kailio visa Lietuva susirinktų pažiūrėt. Aišku, Valdovų rūmuose būtų pakabintas. Juk šis muziejus tik pusę dramblio teturi. Galėtų istorikas Liudas Mažylis tarpininkaut. Pasakytų, kad mums tas kailis svarbus, kaip Vasario 16-osios Nutarimo originalas.

Bet drambio nėra. Yra stumbrai. Ir visai aukštuomenei neužteks. Todėl nutinka, kad grietinėlėje plaukioja apsimetėliai aukštuomenininkai – kokie įmonių direktorėliai ar įstaigų vedėjėliai. Ko tik tokie girti neprišaudo? Nudeda karvę ir giriasi. Medžiotojai neduos sumeluoti, ne kiekvienam lemta ir į pririštą žalmargę pataikyti. Bet. Kita vertus, nudyrus odą sunku atskirti, kas buvo kas. Taip gimsta legendos bei padavimai apie taikliaakius, kilniaširdžius. Nežinia, kuo baigtųsi visos tos medžioklės, jei ne šv. Hubertas, medžioklių globėjas. Saugo juos. Kad patys tarpusavyje neišsišaudytų.