Dar praėjusios kadencijos Vyriausybės paskelbtą iniciatyvą griežtinti tėvų atsakomybę už vaikų nepriežiūrą kol kas nustelbia į pirmąjį planą iškeltos temos apie šalies energetikos ateitį, sveikatos reformą. Tačiau diskusijos apie vaikus rusena su viltimi kada nors virsti ir didžiosios politikos aptarimų tema.

O aptarinėti išties yra daug ką, nes vien Vaiko apsaugos įstatymo projekto 18-ojo straipsnio 3 punktas, reglamentuojantis vaiko atstovų atsakomybę, gresia pas mus dar nematytomis permainomis. Projekto autoriai siūlo uždrausti palikti 7 ar net 10 metų vaikus be vyresnių kaip 14-mečių asmenų priežiūros. 14-kos nesulaukusius vaikus vyresni asmenys privalėtų prižiūrėti nuo 22 val. iki 6 val.

Tai reikštų nei daugiau, nei mažiau – kad ir esmines permainas vaikus auginančių šeimų gyvenime.

Naujovių oponentai nėra neteisūs sakydami, kad Lietuvoje tėva, palikdami vaikus vienus namuose, ugdo jų savarankiškumą, sudaro sąlygas stiprėti mažamečių brolių ir seserų ryšiams. Tačiau tai – ne priežastys, kodėl neturėtume diegti tvarkos, seniai įprastos civilizuotose valstybėse.

Keičiant požiūrį į vaikus pagrindiniu argumentu turėtų būti negailestinga statistika, bylojanti, kad Lietuvoje vaikų mirtingumas dėl išorinių veiksnių – vienas didžiausių ES.

Naujoji tvarka iš tiesų apverstų aukštyn kojom tėvų gyvenimą. Į darželius ir pailgintos dienos grupes mokyklose nusidriektų dar ilgesnės eilės. Auklių įkainiai šoktelėtų aukštyn, tėvai būtų priversti prašyti didesnių algų, neišvengiamai rastųsi pagrindo diskriminuoti juos darbo rinkoje.

Vis dėlto į naujovę galima pažvelgti ir kitu kampu, kaip į galimybę padidinti savo vaikų saugumą – nuo atsargaus elgesio su pirmuoju ledu, susitikimų su perdėtai paslaugiais nepažįstamaisiais iki pražūtingo naršymo internete.

Šiandien technologijos ir verslo kultūra leidžia palaikyti puikius darbo santykius net ir tada, kai darbdavį ir samdinį skiria tūkstančiai kilometrų. Lietuvos įmonės varžosi, kuri iš jų labiau socialiai atsakingesnė. Diskriminacijos atvejams nagrinėti turime puikius lygių galimybių sargus. Ar Lietuvos tėvams trūksta dar kažko? Gal tik noro būti ne formaliai, bet iš tikrųjų atsakingiems už savo vaikus?