1959-ųjų rugsėjo 20 d. (sekmadienį) Nikitą ir jo palydovus gabenęs traukinys atvyko į San Franciską, kur jį, kaip spėjama, šiltai sutiko graikų kilmės miesto meras George’as Christophelesas (1907–2000), tačiau vėliau Nikitos nuotaika vėl buvo apkartinta.

Dar tos pačios dienos vakarą jam teko dalyvauti privačioje vakarienėje, per kurią jį užsipuolė ne kas kitas, o automobilių pramonės darbininkų profesinės sąjungos lyderis Walteris Philipas Reutheris (1907–1970). Teigiama, kad šiam aktyvistui stalinizmo laikais teko dirbti SSRS gamykloje Gorkyje (dab. Žemutinis Naugardas), todėl dabar jis per priėmimą Nikitai tvirtinęs, kad, nepaisant visų problemų, Jungtinėse Valstijose darbininkų luomo interesai yra atstovaujami nepalyginamai geriau nei tariamame proletarų rojuje.

Kitą dieną, rugsėjo 21-ąją (pirmadienį), Kremliaus šeimininkas leidosi į turistinę kelionę po miestą. Jis plaukiojo laivu po San Francisko įlanką, o kiek vėliau susitiko su krantinių darbininkų profesinės sąjungos nariais ir Australijoje gimusiu jų lyderiu Harry’iu Bridgesu (1901–1990). Spėjama, kad H. Bridgesas turėjo ryšių su komunistinėmis organizacijomis, tad, matyt, dėl to ir Nikitos priėmimas buvęs be galo šiltas.

Tą pačią dieną Nikita apsilankė netoli San Francisko esančio San Chozė miesto kompanijos IBM (angl. International Business Machines Corporation) padalinyje, tačiau SSRS valdovą, kaip ir pridera tikram caro laikus menančiam mužikui, per šį vizitą labiau sudominusi valgykla, o ne kompanijos gaminami prietaisai.

Po apsilankymo San Chozė SSRS monarchas užsuko į prekybos centrą netoli San Francisko, kuriame, pasklidus žiniai apie jo pasirodymą, kilo tikra žurnalistų bei parduotuvių lankytojų isterija. Nikita bandė apžiūrinėti maisto produktus ir kitas prekes, tačiau prekybos centro klientai vis veržėsi į jį paspoksoti, o fotografai lipo ant maisto prekių vitrinų, bandydami įamžinti Chruščiovų dinastijos patriarchą.

Rugsėjo 22 d. Nikita išskrido į žemės ūkio produkcija garsėjančios Ajovos valstijos sostinę Di Moiną, kurioje, kaip spėjama, sukirto savo pirmąjį amerikietišką dešrainį. Anot populiaraus anekdoto, Nikita esą netgi pareiškęs, kad sovietai aplenkę amerikiečius kosminėse lenktynėse, tačiau šie įveikę sovietus dešrelių gamyboje.

Rugsėjo 23 d. Kremliaus šeimininkas leidosi į Kun Rapidso (angl. Coon Rapids) miestelį, mat jam knietėjo susitikti su ūkininku Roswellu Garstu (1898–1977). Maždaug 1955 m. R. Garstas buvo atvykęs į SSRS dėstyti paskaitų apie žemės ūkį ir pardavinėti išveistų hibridinių kukurūzų sėklų. Spėjama, kad šis ūkininkas siekęs ne tik užsidirbti pinigų, bet ir prisidėti prie taikos palaikymo, mat, anot jam priskiriamos frazės, „alkanos bei branduoliniais ginklais apsirūpinusios Rusijos egzistavimas keltų grėsmę pasauliui“.

Teigiama, kad per vizitą ūkininko fermoje Nikitą itin sužavėjusi mechanizuota galvijų šėrimo sistema bei laukų drėkinimas purkštukais. Šios priemonės buvo įprastos tų laikų Jungtinėse Valstijose, tačiau sovietiniuose kolūkiuose faktiškai neregėtos.

Pats ūkininkas per šį vizitą kiek susierzino, mat SSRS carą sekiojanti žurnalistų, fotografų ir operatorių kariauna ėmė trypti jo pasėlius, tad galiausiai įsiutęs fermeris pradėjo stumdyti žiniasklaidos atstovus bei mėtyti į juos įvairius daiktus. Pasakojama, kad jis netgi palikęs batų pėdsaką ant vieno reporterio nugaros, tačiau, nepaisant viso to, apsilankymas Ajovoje Nikitai palikęs bene pačius maloniausius JAV turo prisiminimus.

Tos pačios dienos vakarą jis išskrido į Pensilvanijos miestą Pitsbergą, kuriame, pasak legendos, miesto meras Thomas Gallagheris (1883–1967) įteikė Nikitai simbolinį miesto raktą. Kremliaus šeimininkas padėkojęs už pasitikėjimą ir esą pasakęs, kad ateityje atrakinsiantis tik tas duris, kurias miesto žmonės jam leis atidaryti.

Rugsėjo 24 d., apžiūrint Pitsbergą, Nikita atkreipė dėmesį į moterų aprangą. Jis esą vis stebėjosi amerikiečių moterų dėvimais šortais ir džinsais, tačiau taip pat pasakė, kad tokia apranga – praktiška. Jis vis dar troško pabendrauti su „paprastais“ žmonėmis, tačiau dėl plieno darbininkų streiko šio jo prašymo beveik nebuvo galima patenkinti.

Pensilvanija buvo viena paskutiniųjų Nikitos turo stotelių, tad, neatsispyręs apsirijimui, jis padėkojo šeimininkams už svetingumą bei dviprasmiškai pajuokavo, kad jų „sunkus darbas lydėti jį kelionėje“ pagaliau baigtas. Tą pačią dieną Nikita išvyko Vašingtono kryptimi, kad dar šiek tiek pabendrautų su savo geopolitiniu konkurentu Dwightu Davidu Eisenhoweriu (1890–1969).

Rugsėjo 25–26 d. Nikita praleido Kemp Deividu (angl. Camp David) vadinamoje JAV prezidento užmiesčio rezidencijoje, kurioje, kaip spėjama, daug valgė bei su Baltųjų rūmų šeimininku aptarė svarbiausius abi valstybes liečiančius klausimus. Spėjama, kad abu vyrai pakalbėjo daugeliu temų ir beveik nė viena jų nepasiekė tvirto bendro sutarimo. Rugsėjo 27 d. Nikita ir JAV prezidentas grįžo į Vašingtoną, o tos pačios dienos vakarą Kremliaus šeimininkas su svita išskrido namo pas kolūkiečius.