Ministras pirmininkas Andrius Kubilius parašė straipsnį apie krizę ir nuvyko į Gdanską II pasaulinio karo pradžios septyniasdešimtmetį minėti. Ten išgirdo naują Rusijos premjero frazę apie seną supelijusią bandelę ir razinų rankiotojus. Stačiokiška metafora. Vladimiras Putinas taip įsivaizduoja karo, kuriame gyvybių neteko dešimtys milijonų žmonių, istoriją. Tačiau praietis niekur nedingsta, faktai ir tiesa vėliau ar anksčiau įgauna neįkainojamą vertę ir tampa ateities politikos moraliniais saugikliais.

Lenkijoje A.Kubilius privalėjo suvokti, kad su Kremliumi reikia kalbėti tik faktų kalba ir siūlyti idėjas bendradrbiavimui gaivinti. Taip pastaruoju metu elgiasi Varšuva. Lenkų vadovai aiškiai pabrėžė stalinistinės Sovietų Sąjungos vaidmenį sukuriant aplinkybes A.Hitlerio agresijai prieš Lenkiją. Kartu jie pripažino ir Lenkijos nuodėmę, pasak prezidento L.Kačinskio, užgrobiant dalį Čekoslovakijos. Varšuva pagerbė sovietų karius, kovojusius su fašistais, tačiau nepamiršo priminti, kad pasaulinio karo pabaiga netapo tikra laisve daugeliui Centrinės ir Rytų Europos valstybių.

Akivaizdu, jog V.Putinui Lenkijoje buvo ne itin jauku. O tai, kad jis tiek straipsnyje vizito išvakarėse, tiek savo kalboje minėjime pabrėžė, jog Rusijos parlamentas pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą, yra išskirtinis reiškinys. Nes Maskvoje tą pačią dieną Kremliaus penimi istorikai bei pats užsienio reikalų ministras įvairiausiais argumentais menkino šio pakto reikšmę. Išties 1989 metais tuometinis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pripažino šio pakto slaptuosius protokolus neteisėtais ir negaliojančiais. Šios rezoliucijos sovietinės imperijos teisių perėmėja Rusija neatšaukė.

Tikriausiai A.Kubilius gerai supranta, kad 1992 metų referendume išsakytą nuostatą reikalauti iš Rusijos atlyginti žalą, padarytą Lietuvai per okupacijos laikotarpį, šiandien priminti Maskvai ne pats geriausias metas. Rusija dar nesubrendo atgailai. Ši šalis keičiasi labai lėtai ir vangiai, joje itin gajos imperinės užmačios, sovietinio gyvenimo nostalgija. Juolab kai Kremlius pajuto ir tam tikrą naujos JAV administracijos blaškymąsi. O žalos atlyginimo eskalavimas dar labiau šaldytų Lietuvos ir Rusijos santykius santykius. Stebina tik konservatorių veidmainiškumas, nes būdami opozicijoje jie valdantiesiems vis stengdavosi priminti šį klausimą. Tapę pozicija žalos atlyginimą primiršo.

Šiandien Lietuvai kur kas svarbiau pažaboti krizę. Be dalykiškų santykių su Rusija, be jos rinkos toks uždavinys sunkiai realizuojamas. Statistika negailestingai rodo, kad daugiausiai eksportuojame būtent į Rusiją. O juk 60 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto sudaro eksportas. Reikėtų pasimokyti iš lenkų kantriai, nepamirštant ir primenant skriaudas bei istorijos faktus, kalbėtis, derėtis ir ieškoti sąlyčio taškų. Rusijos dujotiekis per Lenkiją, apie kurį vizito metu kalbėjo V.Putinas, gerai iliustruoja tokios politikos rezultatus.

Mūsų premjeras prieš rugsėjo 1-ąją, kai mus užgulė padidėjusio PVM ir kai kurių akcizų našta, parašė straipsnį, kuriame paragino gyventi kaip 2006-aisiais. Keista nuostata žvelgti ne pirmyn, o grįžti atgal. Prieš trejetą metų Lietuvoje buvo ir kitokie mokesčiai, ir kitokios kainos. Visų pirma – energijos. Priminsiu, kad populiariausio benzino (95) litras 2006 m. pradžioje kainavo šiek tiek per 3 litus, o antroje metų pusėje nukrito iki 2,60 Lt.

Gal Lenkijoje A.Kubilius surado laiko pasidomėti, kodėl šios šalies vyriausybė, nekeldama mokesčių, ne tik nebankrutavo, bet ir pasiekė ekonomikos ūgtelėjimo?

Abejotina. Mūsų premjeras labai gerai išstudijavo kaimyninių valstybių rodiklius ir savo straipsnyje tai pavaizdavo gražiomis diagramomis. Gudrus ėjimas, nes absoliutūs skaičiai jose atrodo gal ir neblogai, tačiau pavertus į santykinius, jie tampa graudūs.