Diskusijos apie vaikų teisių padėtį šalyje šiandien verda kiekviename valdžios kabinete. Jose nuskambančios tezės priverčia susimąstyti paprastus piliečius. Ir ne tik apie su sparčiausio pasaulyje interneto šalies vardu nesuderinamą smurto šeimoje kultūrą. Pavyzdžiui, apie tai, kam išvis reikalinga Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucija, jei metai iš metų jos vadovės gali tik komentuoti karštą situaciją, bet neturi instrumentų keisti vaikų teisių padėtį Lietuvoje.

Apie keistą dualizmą, kai vienu metu norime būti abiejose barikadų pusėse: apginti ir tautiečius, iš kurių Jungtinės Karalystės ar Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos atima atžalas, ir vaikus nuo jų tėvų. Apie moteris, kurių mąstymas, atsakomybė už naują gyvybę, savivertės suvokimas, regis, nedaug tepažengė nuo Antano Vienuolio "Paskenduolės" laikų. Apie tai, kodėl Lietuvoje (ypač – provincijoje) vis dar stigmatizuojama psichologinė pagalba, kuri pas mus (ypač provincijoje) apskritai turėtų būti taip pat lengvai pasiekiama kaip vaistinė ar alkoholio prekybos vieta.

Dviprasmiškų minčių kyla ir apie visas prevencines, šviečiamąsias programas, kurių lyg esama, kurios lyg turėtų būti efektyvios – bet, regis, efektyvios tik popieriuje. Ir apie tai, kad tokių priemonių prasmę reikia vertinti ne pagal jose dalyvaujančių garsenybių pavardes, bet pagal bulvarines televizijos laidas, atskleidžiančias gyvenimo socialinėje duobėje kasdienybę.

Seimo pirmininko kabinete vakar nuskambėjo mintis inicijuoti nacionalinį judėjimą vaikų teisėms ginti. Labai norėtųsi tikėti, kad toks kils ir pasireikš ne tik spalvingomis eitynėmis bei brangiomis viešųjų ryšių akcijomis, baudžiamųjų akcijų vajumi, bet ir esminėmis reformomis.