Dar nuo sovietinių laikų lipdomas Nacionalinis stadionas jau seniai tapo ne sporto, o politikų mūšių įrankiu. Savotišku strateginiu objektu, kurį pastatyti sudėtingiau, nei Herakliui iškuopti Augėjo arklides. Lietuvoje tokio superherojaus neatsiranda jau daugiau nei tris dešimtmečius. Panašu, kad neatsiras dar tiek pat.

Kol politikai stumdo atsakomybės svertus vienas nuo kito, Lietuvos futbolas ir lengvoji atletika, kaip likimo nuskriausti benamiai, ir toliau trinsis varganose pašiūrėse, net nesvajodami apie aukštesnio lygio renginius.

Kai šią savaitę Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) nurodė Vilniaus valdžiai nutraukti Nacionalinio stadiono statybos ir koncesijos konkursą, R.Šimašius dramatiškai pareiškė, kad kilni 150 mln. vertės idėja buvo tiesiog nužudyta, o dėl to kalti "valstiečiai", darę spaudimą VPT. Ir jis esą nieko negalįs pakeisti. Valdantieji neliko skolingi, paleidę strėlių pačiam sostinės vadovui. Kol politikai stumdo atsakomybės svertus vienas nuo kito, Lietuvos futbolas ir lengvoji atletika, kaip likimo nuskriausti benamiai, ir toliau trinsis varganose pašiūrėse, net nesvajodami apie aukštesnio lygio renginius. Glaustųsi Kaune, bet vartus dar šiemet atverti turėjęs kapitališkai rekonstruotas S.Dariaus ir S.Girėno stadionas geriausiu atveju bus baigtas po poros metų. Klaipėda ir kiti didmiesčiai į tarptautinio lygio arenas apskritai nepretenduoja.

Blogiausia tai, kad Seimo rinkimai greit praeis, skandalai trumpam nurims, ir jau nauji saldžiabalsiai suoks apie būtinybę investuoti į sporto objektus, apie jų naudą tautos sveikatai, tačiau Nacionalinio stadiono griaučiai Šeškinės kalvose ir toliau siūbuos kaip siūbavę – ant politikų pažadų debesies.