Tuo metu žiemos šalčiai dar nebuvo palaužę vokiečių ryžto, o padedant sąjungininkams, bendraminčiams ir kolaborantams Trečiojo reicho valdžia vis dar galėjo sutelkti milžiniškas pajėgas, tad iš pradžių 1941 m. gruodžio 11 d. Adolfas Hitleris (1889–1945), stebimas savo sunerimusių pareigūnų bei karininkų, paskelbė karą Jungtinėms Amerikos Valstijoms, o kiek vėliau pradėjo regzti planus teritorijoms pietinėje Sovietų Sąjungoje užkariauti.

Spėjama, kad karą Jungtinėms Valstijoms fiureris paskelbė tikėdamasis Japonijos paramos kovoje su sovietais, tačiau japonai iki pat 1945 m. rugpjūčio neatsižvelgs į šį „geros valios gestą“ ir bus susitelkę į savo grumtynes su britais, amerikiečiais ir kinais Rytinės Azijos bei Ramiojo vandenyno regionuose.

Kaukazo (ypač Azerbaidžano) nafta turėjo būti vienas pačių svarbiausių naujojo vokiečių puolimo grobių, tačiau dar svarbiau buvo tai, kad, užėmus Kaukazą bei įsitvirtinus Šiaurės Afrikoje, Trečiojo reicho gniaužtuose būtų atsidūręs visas Artimųjų Rytų regionas (dabartinio Irano žemės buvo vienas svarbiausių kelių, kuriuo britų ir amerikiečių parama pasiekė sovietus).

Įgyvendinti sumanymą, pavadintą „Mėlynuoju dėklu“ (vok. „Fall Blau“), buvo patikėta pietinei į SSRS įsiveržusių reicho pajėgų grupei, kuri buvo padalinta į dvi dalis. Pirmoji armijų grupė (A), vadovaujama Wilhelmo Listo (1880–1971), turėjo skverbtis į Kaukazo regioną Baku naftos link, o antroji (B), diriguojama Maximiliano Maria’os Josepho Karlo Gabrieliaus Lamoralo Reichsfreiherro von und zu Weichso an der Glonno (1881–1954), – judėti į rytus, užimti vadinamąjį Stalingrado miestą (dabartinį Volgogradą) ir perimti judėjimo Volgos upe kontrolę.

Kadaise (iki 1925-ųjų) šis miestas vadinosi visai kitu, Caricyno vardu. Vykstant 1917–1922 m. skerdynėms, Sovnarkomo (Liaudies komisarų sovieto) priešai bandė užimti šią vietovę, tačiau netrukus į ją atvyko patsai Josifas Visarionovičius. Naujasis režimas jam buvo pavedęs sutvarkyti maisto tiekimo reikalus, tačiau Josius nebūtų buvęs savimi, jeigu nebūtų ėmęsis spręsti visai kitų, žymiai rimtesnių klausimų.

Po Caricyno Josiaus karjera sparčiai šovė į viršų, tad galiausiai miestas buvo pervadintas jo garbei, o įpusėjus 1942-iesiems, Caricynas turėjo suvaidinti dar vieną, žymiai rimtesnį vaidmenį Josifo gyvenime.

Besibaigiant 1942 m. birželiui, B armijų grupė pradėjo puolimą prie Dono, tikėdamasi greitai sutriuškinti sovietų pajėgas, tačiau šios atsitraukė dar neužsivėrus apsupties žiedui.

Persikėlę per Doną, vokiečiai sklandžiai judėjo į priekį, nesutikdami beveik jokio pasipriešinimo, o įpusėjus rugpjūčiui, į Kaukazą skverbtis turėjusi A armijų grupė pasiekė vadinamuosius Maikopo naftos telkinius, kuriuos atsitraukę sovietai visiškai sunaikino (tolesnį šios grupės skverbimąsi sulėtino tai, kad ji turėjo atiduoti dalį savo pajėgų vadinamajai B armijų grupei sustiprinti).

Kol virš buvusio Caricyno miesto telkėsi tamsūs debesys, SSRS politinėje sostinėje Maskvoje prasidėjo labai svarbus politinio pobūdžio susitikimas (1942 m. rugpjūčio 12–17 d.).

„Pirmosios dvi valandos buvo atšiaurios ir niūrios. Iškart pradėjau nuo antrojo fronto klausimo, sakydamas, kad norėčiau kalbėti atvirai ir raginčiau Staliną būti taip pat visiškai atviru. Nebūčiau vykęs į Maskvą, jei nebūčiau tikras, jog galėsime diskutuoti apie realią padėtį. Kai Molotovas lankėsi Londone, jam sakiau, kad bandome organizuoti diversiją Prancūzijoje. Taip pat Molotovui aiškiai išdėsčiau, kad negaliu nieko pažadėti dėl 1942-ųjų, ir įteikiau jam tai konstatuojantį memorandumą“, – apie savo pirmąjį susitikimą su Josiumi pasakojo Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis (1874–1965) savo memuarų „Antrasis pasaulinis karas“ trečiajame tome „Didžioji sąjunga“ („The Grand Alliance“).

Besibaigiant 1942 m. vasarai, Stalingrado puolimą vokiečiai pradėjo sausuma, dengiami savo aviacijos, tad netrukus dėl smarkaus bombardavimo dar visai neseniai klestėjęs pramoninis stalinistinio proletariato rojaus pasididžiavimas pavirto asteroidų išdegintą mėnulio dykynę primenančia kalvų ir griuvėsių krūva.

Vokiečių puolimas buvo itin intensyvus, tačiau, anot ekspertų, vadinamoji sovietų 62-oji armija, siejama su Čiuikovų giminės atstovu Vasilijumi Ivanovičiumi (1900–1982), darė viską, kad prislopintų priešo puolimą ir padėtų savo viršininkams laimėti laiko. Galiausiai nemenkų nuostolių patyrusiems vokiečiams pavyko įvaryti Vasilijaus Ivanovičiaus žmones į siaurą kyšulį Volgos vakarų krante, tačiau sovietų priešinimasis vis dar nenutrūko.

Aršūs susirėmimai daugelį dienų vyko miesto gatvėse, pastatų griuvėsiuose, o intensyviai apšaudoma Volgos upė buvo bene vienintelis kelias, kuriuo sovietai galėdavo atsigabenti reikiamas atsargas.

Sovietų kariai kovėsi tuomečiais ir senesniais šautuvais, snaiperiams skirtais šautuvais, granatomis, kastuvais, vamzdžiais ir plikomis rankomis, o Mamajaus kurganu vadinamas aukščiausias vietovės objektas tapo viena tų vietų, dėl kurių grumtasi bene aršiausiai. Vokiečiai lėtai, bet nesustodami judėjo miestu ir jiems pavyko užimti nemažą jo dalį, tačiau sovietams pavyko išlaikyti šiaurines ir centrines gyvenvietės dalis, o laivyba Volga nenutrūko.