Įstatymas, kad ir koks jis būtų, turi būti vykdomas. O politikų terpėje įstatymo prioritetai privalo būti beveik šventi. Politikas, kuris nutaria ir kalba, kad vienam įstatymas privalo būti taikomas, o kitam neprivalo vien tik dėl kokių nors politinių, grupinių ar situacinių priežasčių, yra menkas politikas. Todėl esu įsitikinusi (tiesiogiai jo nekaltinu, bet įtariu, kad premjero komanda žaidžia negražius žaidimus), kad premjeras visų pirma nubaus kaltus ir neleis savo aplinkoje vešėti teisinam nihilizmui.

Darbo įstatymas yra reglamentuotas preciziškai. Todėl, kada ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis mano pretenzijas vadina nerimtomis, klausiu savęs: ar čia tiesiog naivi frazė žmogaus, kuris nelabai susigaudo įstatymuose, ar politinis žaidimas, bandymas įsiteikti šeimininkui – apginti premjerą? O gal savo klaidas? Abiem atvejais toks D.Matulionio kalbėjimas yra tam tikra įtakos darymo teisminiams procesams, teisėjams forma – suprask, valdžia jau žino, kaip turi baigtis teismas. Prezidentė, kovojanti dėl teisėjų principingumo ir siekianti, kad joks politikas ar verslo žmogus nedrįstų nė bandyti kištis į teismų veiklą, turėtų pamatyti, koks ydingas premjero aplinkos požiūris į teismus ir įstatymus.

Taigi, nepriklausomai nuo to, kaip energingai ir ištikimai bandys ir bando kištis į bylą su savo komentarais konservatoriai vyriausybininkai, sakau: įstatymas turi būti vienodas visiems, taip pat ir mano atžvilgiu (aš vis dėlto politikė). Politikai gali tik kalbėti visokius niekus dar neįvykus teismui, tai kaip tada eilinis žmogus turi jaustis, kada koks nors suponėjęs konservatorius uždeda savo leteną ant žmogelio likimo?

Nemanau, kad pats A.Kubilius nesuvokia šio negražaus žaidimo esmės, bet teigiu, kad jis, kaip atsakingos institucijos vadovas, turėtų suprasti, kad mano byla yra ne prieš jį, o prieš nusižengimus įstatymui Vyriausybėje.