Profesionalumas be vertybių

Vienas jų – atimti licenciją iš transliuotojo, jeigu jis nesilaiko licencijos sąlygų ir įstatymų. Prilygintas perversmui ir pasaulio pabaigai, tačiau numatytas Lietuvos įstatymuose, jeigu transliuotojas nesilaiko taisyklių ir yra gavęs dėl to įspėjimų iš jo veiklą kontroliuojančių institucijų.

Jeigu koks nors politikas – nesvarbu, kaip vertinamas, – pasakytų, kad dėl nustatytų pažeidimų licencijos praktikuoti turi netekti gydytojas, kuris gydė žmogų uždraustais vaistais, tai greičiausiai nebūtų įvertinta kaip pasikėsinimas varžyti Hipokrato priesaiką. Kai VSD ataskaitoje minimo propagandinio požymių turinčio portalo įkūrėjas, dabar vadovaujantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, taip kalba apie lietuviškas televizijas, vertinimai iš visų pusių girdisi mažumėlę kitokie.

Kaip komiteto pirmininką bevertintume, Lietuvoje įstatymas draudžia viešosios informacijos rengėjui, taigi – transliuotojui, redakcijai, informavimo priemonės valdytojui ar kitam asmeniui, rengiančiam ir pateikiančiam viešąją informaciją, iškraipyti ją. Taip pat draudžia panaudoti ją savanaudiškiems tikslams. Įstatymas dar sako, kad viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus. Apibūdinimai kaip tik viso to, ką galima perskaityti VSD informacijoje apie koncerno žiniasklaidą ir veikusius jos vardu – jeigu tik įtarimai pasitvirtina.

Įtarimus patvirtinti arba atmesti galima susiradus, ką „MG Baltic“ žiniasklaida skelbė tomis dienomis, kuriomis vykusių pokalbių išklotinės paskelbtos. Pavyzdžiui, pokalbis tarp koncerno pirmųjų asmenų (ar su televizijos vadove) „nedaryti velnio iš draugo“ ir nerengti reportažų apie tragišką sveikatos apsaugos finansavimą arba rodyti blogai apie galimą klientą, valstybės kontroliuojamą akcinę bendrovę, kol ta nusipirks reklamos už kone milijoną.

Viskas yra patikrinama ir lengviausiai prieinama archyvuose patiems to meto laidų rengėjams. Kol kas rengėjai tyli. O kol jie tyli, šnekos apie žiniasklaidos progą apsivalyti telieka dar nepraleista proga. Verslui su politikais lygiai taip pat.

Galima reikšti užuojautą tokiose įmonėse dirbantiems žmonėms, galima įtikinėti, kad ir bjauriausioje skylėje dirba tikri profesionalai, bet galima ir priminti, kad profesionalumas be vertybių nėra sektinas dalykas, greičiau puiki sąlyga įžūlioms manipuliacijoms. Čia – jei apie žurnalistus.

Jei apie politikus – sąžiningumu be nuovokos ir profesionalumo taip pat būna manipuliuojama, jei jų stokos politikas, visu savo naivumu užsimojęs nepalikti akmens ant akmens politinių oponentų bastionuose, kartu išrenkantis kiekvieną akmenėlį iš šiuo metu didžiausią įtaką valstybės valdymui darančių veikėjų lauko.