Praėjusių metų pabaiga ir šių metų pradžia Kauno teatriniame gyvenime buvo ryškiai pažymėta režisieriaus Gintaro Varno spektaklio "Biografija: vaidinimas" premjera. Patyręs teatro maestro šį kartą ėmėsi vokiečių rašytojo ir dramaturgo Maxo Frischo pjesės "Biografija: vaidinimas".

Režisūros stiprieji aspektai ir trūkumai buvo labai ryškiai susiję būtent su minėto dramaturgo kūriniu. Tai, ką būtų galima vadinti įvykusiu teatru, šiame spektaklyje labiausiai reikėtų sieti su literatūros tekstu. Tai, kas spektaklyje pavyko menkiau, buvo nulemta silpnokos aktorių vaidybos: ko galima tikėtis, jei G.Varnas per pusmetį pastato tris spektaklius ir neturi laiko ilgiau užsibūti prie kiekvieno iš jų.

Vis dėlto premjerinis spektaklis palieka vilčių, kad, bėgant laikui, jis vis stiprės ir taps brandesnis. Tokia yra daugelio šiuolaikinių Lietuvos teatro režisierių dalia – kiekvienas spektaklis po premjeros dar maždaug metus rodomas žiūrovams, tačiau pastarieji iš tiesų mato tebesitęsiančias repeticijas.

Sveikomis sąlygomis spektaklį publika turėtų išvysti tik po metų, kai aktoriai jau vaidina visa jėga, jaučia kiekvieną niuansą, vaidyba ne banguoja, o yra stabili ir suvaldyta. Taigi tikroji G.Varno spektaklio premjera paradoksaliai įvyks tik šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje.

"Biografija: vaidinimas" G.Varno kūrybinėje biografijoje yra ypatingas įvykis – retas atvejis, kai teatro meistras nesukelia jokių skandalų, neprovokuoja rėksmingų aistrų, o imasi išties intelektualios, reflektuoti verčiančios medžiagos, kurios vis dėlto nesugadina.

M.Frischo pjesė ir G.Varno spektaklis kalba apie itin skaudžią, tačiau paviršiuje nematomą mūsų kolektyvinę socialinę ir individualią egzistencinę problemą – ką daryti su skaudžia praeitimi.

Profesorius Leonidas Donskis, recenzuodamas didelio atgarsio sulaukusį filmą "Lošėjas", prabilo apie visuomenę, kuri atsisako gręžtis atgal į savo trauminį palikimą. G.Varnas, plėtodamas minėto dramaturgo idėjas, ne taip drastiškai atveria klausimą, ar keistume savo praeitį, jei tik turėtume tokią galimybę. Juk Vakarų visuomenės ir ypatingai posovietinės valstybės taria prieš kelis dešimtmečius nubrėžusios brūkšnį, po kurio praeitis jau nieko nebereiškia, viskas orientuota tik į tariamai optimistinę ateitį, kurioje laukia nesibaigiantis vartojimo rojus. G.Varnas savo spektakliu byloja priešingai: nuo praeities pabėgti neįmanoma, ir kuo labiau tai stengiamasi daryti, tuo labiau iškreiptai elgiamasi.

Spektaklis "Biografija: vaidinimas" per kelių žmonių patirtis atskleidžia, kad, net gavę kasdienybėje neįmanomą galimybę surežisuoti savo gyvenimą iš naujo nuo pat pradžios, daugelis to nedarytų. Žmogui ir visuomenei kartais net iki mazochistinio pasitenkinimo yra brangios praeities traumos, nes byloja, kad iš tiesų gyventa, patirta nesėkmių, kurios, nors ir baigiasi tragiškai, vis tiek yra unikalios ir autentiškos.

Kita vertus, spektaklis aiškiai sako, kad savo praeitį kiekvienas galime keisti ir modeliuoti, tačiau ne tuo požiūriu, jog dirbtinai ištrintume iš atminties ar pridėtume naujų faktų. Daugelis Vakarų psichologų, filosofų, sociologų ir net ezoterikų yra įsitikinę ir patvirtinę: individai ir visuomenės standartinėse situacijose elgiasi pagal praeityje susiformavusias elgsenos schemas. Tų standartinių situacijų gyvenime – beveik absoliuti dauguma. Tačiau, kartojantis situacijai, kuri kažkada traumavo, žmogus kiekvieną akimirką turi laisvą valią ir galimybę pasielgti kitaip – susiformuoti naują poelgio būdą ir schemą.

G.Varnas verbaline kalba ir aktorių vaidyba kalba apie tuos mūsų praeities momentus, apie kuriuos paprastai nekalbama. Trauminis išgyvenimas – tai pirmiausia ne lūžę kaulai, o vidiniai lūžiai, kai iš nuostabos bei siaubo nesugebėta net prabilti.

G.Varnas mūsų skaudžiai patirčiai suteikia kalbą, kuri yra geriausias būdas ieškoti naujų socialinio bei kultūrinio elgesio formų. Ir jokie gyvenimo režisieriai ar treneriai nebūtini – kiekvienas atsakingas už save.

"Biografija: vaidinimas" yra dovana žiūrovui, nes G.Varnas kaip spektaklio režisierius save sulygina su kiekvienu asmeniu iš publikos, nes režisierius yra kiekvienas. Ir jei jau nuo klasicizmo epochos dramaturgai vienu balsu tvirtina, kad gyvenimas yra teatras, tai vaidinti gyvenimą reikia puikiai, autentiškai, taip, kad nebūtų juntama jokia vaidyba, dirbtinumas.