Nesikeičia ir lietuviškasis pesimizmo pradas.

Lietuviai nėra patenkinti savo valdžia, bet vis tiek už ją aršiai balsuoja: arba už tuos, arba už anuos – nuolat renkasi mažesnį blogį, bet vis dėlto blogį, ne gėrį.

Gėrio, regis, pas mus iš viso nebėra, o gal niekada ir nebuvo. Gal tose visuotinės pagiežos ir degančių kaimynų tvartų pašvaistėse jo mes tiesiog nebesugebame įžvelgti?

Rinkimai Lietuvoje, kad ir kokie būtų, vis tiek visada baigiasi blogai, nes amžinai išrenka "ne tuos". Tai yra – "svolačius". Universalus žodis, kuriame liepsnoja ir neapykanta, ir džiaugsmas dėl jos, ir net latentinė durniaus motina, kad kada nors atpigs sviestas su dešra.

Mums reikia pigesnių kotletų, tačiau perkame dujų terminalą, norime taikos, bet žvanginame auksiniais šaukštais, siekiame geresnių santykių su kaimynais ir riejamės su visais aplinkui, norime laisvos Lietuvos, o valdžioje vis tiek tunka buvę bolševikų karjeristai. "Iš troškulio aš mirštu prie šaltinio. Savam krašte aš neturiu tėvynės", kaip teigė Paryžiaus žmogžudys ir poetas François Villonas. Galima net įtarti, jog jis pažinojo daugybę mūsų tautiečių. Kaip kitaip paaiškinti jo įžvalgos preciziją?

Lietuvio siela – tarsi liturginis stebuklas. Atėjęs atlikti rinkėjo pareigos ir išgirdęs klausimą, ar balsuos dėl Seimo mažinimo, pusamžis vyras skausmingai sukalba maldą: "To Seimo dėl manęs iš viso gali nebūti." Ir neima biuletenio. Laukia, kol kas nors kitas sumažins valdžiažmogių skaičių.

Ar įmanomas klaikesnis paradoksas šiame fiziologiniame pasaulyje?