Žurnalistui, kuriam sąvoka „savas“ buvo svarbesnė nei „blogis“, teko atsisveikinti su „Dožd“, tačiau šovinistinis naratyvas iš liberaliųjų rusų stovyklos niekur nedingo. Ir negalėjo dingti, nes nebuvo joks atsitiktinis liapsusas. Iš mirties nasrų ištraukti vadinamosios liberaliosios opozicijos aktyvistai Vladimiras Kara-Murza, Ilja Jašinas ir Andrejus Pivovarovas patikslino tai, ką dažnas iš mūsų manėme esant nepagrįstais įtarimais. Vadinamoji Kremliaus opozicija yra rusocentriška. Ir tuo, deja, panaši į diktatorių, prieš kurį patys kovoja.

Tarsi apsvaigę nuo laisvo oro pertekliaus, per pirmuosius susitikimus su žurnalistais disidentai daugsyk kartojo, kad laiko save rusų politikais, aiškino apie paliaubų ir taikos derybų svarbą, tačiau nesugebėjo suregzti nė sakinio atsiprašymo ukrainiečiams už milijonus sugriautų gyvenimų ir suniokotą šalį. Su laisvuoju pasauliu pasisveikinta skambiais pareiškimais apie ištikimybę savam krauju aptaškytam trikolorui, nauja porcija užuojautos malčikams ir priekaištais Vakarams, kad jie nemokantys kariauti su Vladimiru Putinu.

Skaičiuojant trečius karo metus, liberaliojo rusų elito atstovai atrodo vis dar nesuvokia: nebėra Rusijos su jos berželiais, svečius iš Amerikos ar Vokietijos svaiginančiomis platumomis ir dar platesne rusiška siela. Yra šalis, kuri peržengė visas įmanomas raudonąsias linijas, ir nuo kurios laisvasis pasaulis ginasi. Ginasi, kaip moka. Gal „geriesiems“ rusų politikams ir sunku suprasti, tačiau laisvasis pasaulis negalvoja apie sūnus į frontą išlydinčių „paprastų rusų“ komfortą – rūpinasi savo piliečiais: lietuviais, suomiais, rumunais, nori juos apsaugoti nuo potencialaus malčikų antplūdžio. Naudingiausia, kuo šiandien galėtų užsiimti visi „gerieji“ rusai, – artinti Ukrainos pergalę. Be jos Rusijoje niekada nebus nei politikos, nei politikų, tik diktatūra ir iš Vakarų malonės laisvėje gyvenantys disidentai.