Kažkodėl niekas nekalba apie tai, kad Lietuvoje, kuri yra pačiame Europos viduryje, įsigalėjo laukinis kapitalizmas, būdingas Lotynų Amerikos šalims. Čia darbuotojas yra niekas, – samdinys, kurį galima išnaudoti po 12–13 valandų per dieną, o apiforminti, kad dirbo aštuonias, jį galima versti dirbti per atostogas arba naktimis ir savaitgaliais. Tai jau seniai tapo norma.

Suprantama, yra Darbo ir Mokesčių inspekcija, kurios dar gina paprastą žmogų, bet bėda ta, kad darbuotojas, bijodamas prarasti darbą, pats niekam nesiskundžia ir vergauja toliau darbdaviams. Baisiausia, kad Lietuvoje susiformavo monopolijos, kurios iš esmės viską valdo, nes jos rinkoje diktuoja kainų politiką ir uzurpuoja kelią tai daryti kitiems.

Kodėl dar prieš 15 metų mūsų miestuose buvo dešimtys tūkstančių smulkių parduotuvėlių, o dabar jų nebeliko?

Atsakymas slypi taip pat klausime: o kas gali konkuruoti rinkoje su monopolininkais? Štai ir išeina, kad niekas nieko negali padaryti šioje rinkoje, kurioje nusistovėjo monopolininkams ir jų statytiniams naudingos taisyklės.

Paklauskite, kodėl rajonų parduotuvių savininkai perka prekes iš tų pačių didmenininkų, kaip ir prekybos centrai? Todėl, kad jiems taip liepė smulkių parduotuvių savininkų asociacijos, kurios yra suburtos tų pačių monopolistų reikalavimu. Priešingu atveju tos parduotuvėlės monopolistine ranka būtų nušluotos nuo žemės paviršiaus.

Juokinga būna ir tada, kai didžiųjų prekybininkų atstovai aiškina, jog kainos kyla dėl to, kad blogas derlius, kad brangsta degalai.

Sugalvojama ir kitų "svarbių" priežasčių. Jei neatrodytų juokingai, jie sakytų, kad ir Klaipėdoje praūžęs škvalas irgi pakėlė kainas.

Tačiau realiai kainas kelia ne pabrangę degalai ar mažesnis derlius. Kainas kelia pelno troškulys. Dėl dyzelino brangimo bendros išlaidos prekėms gabenti galėjo padidėti 1 ar 2 proc., tačiau maisto produktų kainos kilo kur kas daugiau. Susidaręs skirtumas pateko ne kur nors kitur, o į pelno eilutę. Todėl tas amžinas prekybininkų bėdų, nelaimių ir kitų priežasčių branginti prekes ieškojimas yra ne kas kita, o tik mėginimai dar labiau kilstelėti kainų kartelę, kad būtų galima padidinti pelnus monopolijų savininkams.

Tokia pat tendencija ir skandinavų bankų sektoriuje, kurių sprendimai taip pat labai primena tipišką monopolijų elgseną.

Nuo liepos 1-osios savo paslaugų kainas pakėlė SEB bankas, kuris, beje, prigalvojo ir papildomų mokesčių savo klientams. Apie rudenį laukiančius kainodaros pasikeitimus jau pranešė ir DNB bankas.

Žodžiu, siekis didinti pelnus verčia imtis perteklinių veiksmų, kurie ir šį kartą patenkins finansinių įstaigų savininkų interesą bet kokia kaina lobti. Klientų interesai ir vėl lieka antroje vietoje.

Tai yra tipiškas monopolistinis modelis: kainas keliu kiek noriu, nieko niekas man nepadarys.