Samurajų genijaus palikimas

1. "Rasiomonas" ("Rashomon", 1950). Vienas pirmųjų didelio pripažinimo sulaukusių A.Kurosawos darbų – 1950-ųjų filmas "Rasiomonas". 1951 m. Venecijos kino festivalyje triumfavusi juosta keistu pavadinimu savyje slepia dar keistesnę istoriją. Filmas prasideda pasakojimu, kaip trys vyriškiai, besislėpdami nuo liūties, suranda prieglobstį ir stumdami laiką ima pasakoti įvairiausias istorijas.

Galų gale apsistojama prie vieno pasakojimo, kuriame samurajus, keliavęs mišku su savo žmona, buvo užpultas bandito. Jo žmona buvo išniekinta, o jis pats – nužudytas. Nors veiksmas ir vyksta samurajų laikais, svarbiausia šiame filme – ne kovos, o pasakojimas. Visa ši istorija yra pateikta iš keturių skirtingų asmenų perspektyvos – bandito (akt. Toshiro Mifune), samurajaus žmonos (akt. Machiko Kyo) ir kūną radusio medkirčio (akt. Takashi Shimura). Vėliau teismas iškvietė dar ir samurajaus vėlę (akt. Masayuki Mori), kuri taip pat davė parodymus žiūrovų teismui.

Visi pasakojimai skiriasi ir žiūrovas nėra tikras, ar nors kažkuris įvykio dalyvis sako tiesą. Komunikacijos ekspertai po šio filmo netgi sukūrė naują terminą "Rasiomono efektas", reiškiantį skirtingų individų skirtingai interpretuojamą vieną ir tą patį įvykį.

Filmas sukurtas pagal vieno žymiausių Japonijos rašytojų Ryūnosuke Akutagawos (1892–1927) apsakymą "Giraitėje" ("Yabu no Naka"), nors pats filmo pavadinimas pasiskolintas iš kito to paties rašytojo kūrinio "Rasiomono vartai", kuris yra išverstas ir į mūsų kalbą.

2. "Gyventi" ("Ikiru", 1952). Nesvetimos buvo šiam režisieriui ir gyvenimiškos dramos. Įkvėptas Levo Tolstojaus (1828–1910) romano "Ivano Iljičiaus mirtis" (1886) jis sukūrė filmą "Gyventi" ("Ikiru"). Kaip ir L.Tolstojaus literatūros kūrinys, ši juosta pasakoja apie senstantį biurokratą, kuris sužino sergantis baisia liga. Ilgą laiką skendęs monotoniškoje ir gerai suplanuotoje egzistencijoje, Kanji Watanabe (akt. Takashi Shimura) susiduria su baisia neišvengiamybe, apmąsto savo likimą ir ryžtasi nugyventi jam likusį laiką naudingai. Vienas jo tikslų – padėti parengti žaidimų aikštelės projektą, kuris stringa biurokratinėse džiunglėse.

3. "Septyni samurajai" ("Shichinin no Samurai", 1954). Viena priežasčių, kodėl A.Kurosawa taip vertinamas (ypač už tėvynės ribų), nes jo veiksmo filmai apie samurajus yra giminingi vesternams. Iš esmės tai ir yra vesternai, tik laukinius Vakarus čia pakeičia Japonijos kraštovaizdis, o revolverius – katanos (kalavijai). Taip yra dėl to, jog šis režisierius labai mėgo vesternus (ypač režisieriaus Johno Fordo kūrybą su akt. Johnu Wayne‘u) ir daug ką iš jų perėmė.

Žymiausi ir labiausiai liaupsinami A.Kurosawos japoniški vesternai – "Septyni Samurajai" ir "Asmens sargybinis" ("Yojinbo", 1961) jau minėtą aktorių T.Mifune (1920–1997) pavertė tikra kovinių veiksmo filmų žvaigžde. Koks "Septynių samurajų" siužetas? Vargšus vieno kaimo valstiečius reguliariai terorizuoja įžūlūs banditai. Vieną dieną ūkininkas nugirsta niekdarių pokalbį, kurio metu nusprendžiama pulti kaimą po derliaus nuėmimo. Pasitarę žemdirbiai nutaria susirasti gynėjų. Taip jie nusisamdo septynis nuobodžiaujančius skirtingo charakterio avantiūristus, kuriems neturi kuo atsilyginti, tik maistu. Regis, nieko ypatingo, tačiau kūrinio visuma iki šiol gniaužia kvapą, o kai kas minėtame siužete netgi įžvelgia aliuzijų į feodalizmo formavimąsi.

Vėliau patys vakariečiai ėmė mėgdžioti A.Kurosawos braižą ir stilių bei perdirbti jo darbus – taip gimė vadinamieji "spageti vesternai" ("spaghetti western") su Clintu Eastwoodu (1930) priešakyje. "Septyni samurajai" tapo "Šauniąja septyniuke" ("Magnificent seven", 1960), o "Asmens sargybinis" – "Už saują dolerių" ("Per un pugno di dollari", 1964).

4. "Dersu Uzala" ("Dersu Uzala", 1975). Vienas įdomiausių kino projektų A.Kurosawos biografijoje – "Dersu Uzala". Tai filmas, kurtas su SSRS vėliava, kuris, kaip ir 1980-ųjų "Maskva netiki ašaromis", laimėjo "Oskarą" už geriausią užsienio juostą. Pagal keliautojo ir tyrinėtojo Vladimiro Arsenjevo (1872–1930) memuarus sukurtas darbas pasakoja apie Rusijos imperijos karininko ekspediciją į Sibirą bei draugystę su vietiniu vedliu ir medžiotoju Dersu Uzala (1849–1908). Šis reto grožio filmas, pateikiantis seną kaip pasaulis civilizacijos ir laukinės gamtos susidūrimą, yra faktiškai nežinomas ir nepelnytai užmirštas. O tai iš tiesų nedovanotina, mat "Dersu Uzala" yra vienas iš nedaugelio sovietinėje santvarkoje gimusių produktų, kuriuo, skirtingai nei kolūkiais ar Alos Pugačiovos dainomis, verta didžiuotis. V.Arsenjevą vaidina Jurijus Solominas (1935), o D.Uzalą – Maksimas Munzukas (1910–1999).

5. "Nesantaika" ("Ran", 1985). Liūdna ironija – A.Kurosawa per visą savo karjerą buvo nominuotas vos vienam "Oskarui", kurio taip ir negavo. Tik gyvenimo saulėlydyje JAV kino akademija susizgribo pagerbti maestro statulėle už visus karjeros pasiekimus. A.Kurosawa nominuotas už filmą "Nesantaika" ("Ran") – vieną brandžiausių ir įspūdingiausių darbų, kurio scenarijų parašė dar 1975 m.

"Nesantaika" yra į feodalinę Japoniją perkelta Williamo Shakespeare‘o pjesė "Karalius Lyras", analizuojanti gero bei naivaus tėvo ir godžių bei savanaudiškų vaikų temą. Turtingas, galingas ir išmintingas lordas Hidetora (akt. Tatsuya Nakadai) nežino, kiek pagiežos ir neapykantos tūno jo sūnų sielose. Už šį naivumą pagrindinis herojus sumokės kritimu iš aukštybių į žemiausią tamsumą. Bepročio daliai ir valkatavimui pasmerktas feodalas klajos su savo juokdariu ir savo akimis regės, kaip jo vaikų nesantaika perauga į visą kraštą apimantį pilietinį karą.