Jau tuoj mėnuo, kai neturime Poetos (taip pat – šios skilties šeštadieninio rašytojo), ir daugiau nei trys mėnesiai, kai gyvename su koronaviruso vardu lūpose. Nuo gruodžio pradžios, kai Kinijoje buvo užfiksuotas vadinamasis nulinis pacientas, pasaulis pasikeitė. Ir mes pasikeitėm. Pasiskolinsiu K.Navako minties fragmentą: "Gyvenimas tiesiog akyse ima virsti sapnu, migla, iliuzija."

Sapnu, nes iki šiol bandome įrodyti, kad TAI su mumis nevyksta: "Nėra ko panikuoti", "Tai perteklinės priemonės", "Kaip lemta, taip ir bus" – kvaksi, ko gero, garantinį Dievo raštą turintieji, o geležinių raumenų savininkas feisbuke klykia: "Mėnesis be geležių?! Na jūs nejuokaukit, derinu vieną vietą, kur su savo chebra galėsim pumpuot sau saugiai užsidarę ir apsisaugosim nuo viruso"...

"Nėra ko panikuoti", "Tai perteklinės priemonės", "Kaip lemta, taip ir bus" – kvaksi, ko gero, garantinį Dievo raštą turintieji.

Migla, nes net Aurelijaus Verygos vadovaujamam Valstybės ekstremalių situacijų operacijų centrui neaišku, kas yra ekstremali situacija. Nepamiršus pasididžiuoti, kad "mes pirmieji oro uoste organizavome gyventojų informavimą ir keleivių patikrą", pamirštama pasimokyti iš tų, kurie išties pirmieji suvaldė ekstremalią padėtį, visų pirma, taikydami platų tyrimą ir testavimą. Vos keli šimtai Lietuvoje atliktų testų dėl koronaviruso tą ekstremalią situaciją parodo kaip veidrodis naktį... O Gabrieliaus Landsbergio šeimos pavyzdys – "Paskambinkite, jei pradės dūsti" – atskleidžia, kaip "greitai ir efektyviai" galima tikėtis pagalbos.

Iliuzija, nes jeigu mes nuskrendame į viruso židinį paslidinėti arba pakoncertuoti, mums atrodo, kad grįžtame sveiki... Jei infekuotųjų skaičius bus labai didelis, visas dabartinis valdžios ir medikų pasirengimas tebus figos lapelis didžiulei bėdai pridengti. Todėl maksimaliai izoliuotis ir laikytis saugumo priemonių – tai, kas tikrai priklauso nuo mūsų pačių. Kovo 11-ąją pavaizdavome kaip mylime Lietuvą. Dabar – irgi laikas, tik už rankų susiimti jau nebegalėsime.