Įsiplieskus vasaros karščiams fragmentuota Seimo opozicija prisnūdo. Jos gretose nebeliko bravūriškos pavasariškos nuotaikos "imtis atsakomybės už Lietuvos likimą", paprasčiau kalbant – išversti iš valdžios dabartinę keturių centro dešinės partijų koaliciją ir perimti iniciatyvą į savo rankas.

O gal tai tik tyla prieš audrą? Gal Lietuvos dar laukia politiniai išbandymai, įskaitant ir valdžios griūtį, dabartinės opozicijos įžengimą į valdžios olimpą, konservatorių nustūmimą į opozicinius užkaborius?

Vargu. Mat nepasikeitė ir nematyti, kad keistųsi situacija dabartinės opozicijos lyderystės srityje. Opozicija tiesiog neturi stipraus, vienijančio lyderio, kuris galėtų vesti į priekį naują valdžią.

Tai, aišku, nereiškia, kad premjeras Andrius Kubilius nepakeičiamas ir nepaprastai stiprus valdančiųjų vadovas. Tačiau jis tikrai kur kas stipresnis už visus dabartinius opozicijos lyderius kartu sudėjus. Tai svarbu, nes kelias politines jėgas į krūvą "suklijuojantis" veikėjas yra bene svarbiausias politinio stabilumo garantas Lietuvoje.

A.Kubilius tebelieka koalicijos stabilumo garantu, tuo valdančiųjų "klijuotoju", kokio neturi opozicija. Vasarėjant ji tai suprato, todėl ir pritilo, aktyviai nebetriūbija apie "valdžios perėmimą."

Kita vertus, nors ir turi palyginti stiprų lyderį, koalicijos padėtis gana kebli. Valdantieji oficialiai turi tik 70 balsų Seime iš 141. Nors juos politiniais klausimais paremia dar trys keturi frakcijoms nepriklausantys parlamentarai, vis dėlto, tokios padėties negalima pavadinti stabilia. Tuo labiau kad trys Seimo valstiečiai liaudininkai jau pagrasino nutrauksiantys paramą, nes koalicija esą nesilaiko duotų pažadų.

Tai verčia ieškoti sąjungininkų, kurie sustiprintų koaliciją, paverstų ją politine dauguma, gebančia priimti svarbius sprendimus. Tik paieškos kol kas bergždžios. Nelabai atsiranda atskirų frakcijų ar pavienių parlamentarų, kurie artėjant kitąmet įvyksiantiems savivaldos rinkimams norėtų teptis rankas dalyvaudami valdžioje ar bendradarbiaudami su ja.

Koalicijos atstovai vis dar viliasi, kad valdančiųjų plėtrą pavyks įgyvendinti rudenį, kai artės kasmet svarbiu išbandymu valdžiai laikomas balsavimas dėl kitų metų biudžeto priėmimo.

Tačiau jau dabar stovi vietoje kiti esminiai klausimai, turintys būti išspręsti artimiausiu metu. "Sodra" nereformuojama, darbo rinka neskatinama, dėl biudžeto taupymo priemonių nesutariama, emigracija didėja. Net apskričių reforma, turinti būti įgyvendinta vos po poros savaičių, smarkiai stringa. Beveik niekas nejuda iš vietos, nes ir pačioje aptrupėjusioje koalicijoje esti nemenkų nesutarimų, kaip, ką ir kada daryti.

Koalicija netgi gali... pati save palaidoti. Prie to gali atvesti neįveikiami nesutarimai dėl mokesčių politikos, dėl socialinės sistemos reformų, dėl kitų politinių ir ekonominių sprendimų. O kur dar apsisprendimas dėl savivaldybių tarybų rinkimų tvarkos? Valdantieji netgi čia negeba rasti bendros kalbos, nors iki rinkimų liko vos pusmetis ir sprendimus jau dabar reikia priimti, priešingu atveju gresia teisinis ir politinis patas.

Vis dėlto troškimas išsaugoti valdžią Lietuvoje gali užtikrinti ilgalaikį šios koalicijos gyvavimą. Taip buvo jau ne kartą – lemiamu momentu A.Kubilius pagrasina, kad tuoj viskas sugrius, visos valdančiosios partijos praras valdžią ir ją perims opozicija. Todėl esą būtina daryti taip, kaip įsivaizduoja jis ar jo ministrai, patarėjai. Tokių baimių prispausti valdantieji parlamentarai susivienys, susitelks ir patvirtins viską, ko reikia premjerui.

Ir koalicija toliau vegetuos nesibaigiančių, visiems pabodusių politinių rietenų fone. Ir toliau snūduriuos.