Kad ir kokį ažiotažą keltų PISA rezultatai, jie kaskart patvirtina tą patį, ką pastebime analizuodami kasdienybę ar gilesnius kultūrinius klodus. Užuot graužęsi dėl estų pergalės (vėl mus aplenkė!), pažvelkime į buvusius lyderius suomius, ūmai nukritusius keliomis pozicijomis (tai jų švietimo sistema – joks stebuklas?!), dramą išgyvenančius vokiečius (PISA rodiklius pablogino nespėję integruotis kitakalbių pabėgėlių vaikai) ir pamąstykime apie tai, kiek auklėjimo tradicijos, socialinė, kultūrinė aplinka ar tiesiog atsitiktinumai lemia žmogaus pasiekimus.

Metų metus PISA tyrimai skelbia tą patį: daugiau gali ir išmoksta tas, kuris aktyviai dalyvauja savo paties gyvenime.

Metų metus PISA tyrimai skelbia tą patį: daugiau gali ir išmoksta tas, kuris aktyviai dalyvauja savo paties gyvenime. Sporto ir meno būreliai, teminis bendravimas (pvz., debatų klubuose), dalyvavimas mokyklos siūlomose veiklose, – visa tai ugdo žmogų. Kalbant PISA terminais, – lavina gebėjimą skaityti ir suvokti tekstus bei kontekstus. Tas, kas yra  disciplinuotesnis, kas auga psichologiškai palankioje terpėje, mokosi geriau ir aplinką perpranta lengviau. Kodėl tamsiausiame kaime turėdami bemaž geriausią mobilųjį ryšį pasaulyje, niekaip nepavejame Azijos paauglių matematinių gebėjimų? Atsakymo paieškokime ne tarp naujausio modelio telefonų, bet, kaip siūlo istorikas Kennethas Pomerantzas, Azijos ryžių laukuose. Preciziškas, tikslingas, atkaklus darbas – labai daug darbo, – tai, kas padėjo išgyventi dabartinių Kinijos penkiolikmečių propropropro...proseneliams, metų metais PISA reitingų viršūnėse leidžia viešpatauti ir šios šalies paaugliams. Jie, nepriklausomai nuo naudojamų technologijų, paprasčiausiai daug dirba.

Stengtis, kad PISA požiūriu nepalankioje aplinkoje augantys vaikai taptų išimtimis, kad atotrūkis tarp kaimo ir miesto mokinių skirtųsi kuo mažiau, – tai švietimo strategų reikalas. Mūsų, auginančių tuos PISA tiriamuosius, kasdien įrodinėjančių jiems, kad mokymosi tikslas yra ne aukšti įvertinimai, bet galimybė save realizuoti, užduotis – rytais anksčiau žadinti atžalas, skatinti lankyti būrelius, vestis juos į teatrą ir Kalėdoms dovanoti ne naują aifoną, bet knygą. Juk PISA patvirtino senas tiesas: anksti kėlęs nesigailėsi, o kas skaito, tas ir duonos neprašo.