Nemažai jų tikriausiai žino ir pirmosios kosmonautės Valentinos Vladimirovnos Tereškovos (1937) pavardę (jos tėvas žuvo per specialiąją SSRS operaciją Suomijoje 1939–1940 m. žiemą).
O štai apie Sergejų Konstantinovičių Krikaliovą (1958) yra girdėję tik gana siaurų sričių ekspertai.
Pasakojama, kad 1991 m. gegužės 18 d. jis kartu su Anatolijumi Pavlovičiumi Arcebarskiu (1956) ir brite Helen Patricia Sharman (1963) atvyko į kosminę stotį „Mir“ (liet. „taika“ arba „pasaulis“), kurioje praleido 311 dienų (svetainėje nmspacemuseum.org pateikiama informacija).
J. A. Gagarino ir V. V. Tereškovos skrydžiai pasauliui turėjo pademonstruoti, kad SSRS yra itin techniškai pažengusi valstybė, kurios išpažįstamai ideologijai lemta laimėti politinę kovą dėl visos žmonijos ateities.
Sergejaus Konstantinovičiaus skrydis tokios propagandinės užduoties veikiausiai neturėjo, tačiau jam buvo lemta tapti savotišku filosofiniu ir metafiziniu simboliu, paženklinusiu SSRS egzistencijos galą.
Sergejui įpusėjus skrydį, Sovietų Sąjunga gyvavo paskutines savaites. Po žlugusio bandymo įvykdyti perversmą (1991 m. 18–22 d.) vis daugiau kraštų ėmė skelbti apie savo pasitraukimą iš SSRS, o iki pučo tą jau padariusios tautos sulaukė oficialaus kitų valstybių pripažinimo.
Besibaigiant 1991 m. rugsėjui, į Rusiją koncertuoti atvyko vienos žymiausių tų laikų roko grupių – „Metallica“, AC/DC, „Pantera“ ir „The Black Crowes“.
Teigiama, kad šis Tušino oro uoste netoli Maskvos surengtas koncertas pritraukė daugiau nei milijoną žmonių, tačiau atmosfera jame anaiptol nebuvo draugiška.
Filmavimo kameros įamžino agresyviai nusiteikusius, nuo sovietinio pavadėlio pagaliau atitrūkusius jaunus klausytojus ir juos sutramdyti siekusius rūsčius, kiek sutrikusius ir panikuojančius pareigūnus.
Buvo nemažai muštynių, kraujo, susistumdymų, o prie griežtos sovietinės tvarkos įpratusiems funkcionieriams teko susidurti su bene didžiausiu savo košmaru – milžiniška ir visiškai nevaldoma žmonių jūra.
Roko muzika buvo gana kontroversiškai vertinamas reiškinys ir pačiuose Vakaruose, tačiau joks JAV ar Didžiosios Britanijos konservatorius šiam muzikos žanrui nejautė tokios neapykantos, kokią jautė didelė dalis „homo sovieticus“ atstovų.
Rokas įkūnijo nesitaikstymą su visuotinai priimtomis normomis, ėjimą savuoju keliu, gebėjimą mesti iššūkį plačiosioms masėms ir jas valdantiems politikams, talentą įtaigiai kalbėti apie nemalonius dalykus.
Kitaip tariant, šis žymiausių tų laikų grupių koncertas buvo ne vien pasilinksminimui skirtas renginys.
Žvelgiant per politinės propagandos prizmę, jį galima laikyti tikru nugalėto priešo lavono išdarkymu, prilygstančiu „Iliadoje“ apdainuotam Trojos karalaičio Hektoro palaikų išniekinimui.
Visa tai liudijo minioje plevėsuojančios Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos vėliavos, pašaipiai priminusios apie tikruosius nugalėtojus keletą dešimtmečių trukusiame Šaltajame kare.
Tuo metu žymusis Gorbačiovų giminės ainis Michailas Sergejevičius (1931–2022) vis dar tebebuvo formalus SSRS vadovas, tačiau realios valdžios jis faktiškai nebeturėjo. Michailas vis dar norėjo pertvarkyti SSRS į naujo pobūdžio darinį, tačiau atskirų respublikų lyderiai įgijo vis daugiau galios.
Atėjus 1991 m. gruodžiui, žymusis Jelcinų giminės atstovas Borisas Nikolajevičius (1931–2007), faktinis Baltarusijos vadovas Stanislavas Stanislavovičius Šuškevičius (1934–2022) ir Ukrainos prezidentas Leonidas Makarovičius Kravčiukas (1934–2022) atvyko į netoli Lenkijos sienos buvusią prabangią užmiesčio rezidenciją Belovežo girioje.
Čia smagiai praleidę laiką, jie priėmė nutarimą, po kurio SSRS nustojo egzistavusi ne tik faktiškai, bet ir teisiškai. Dėl to vėliau pasklido legenda, kad politikai, pribaigdami SSRS, buvo neblaivūs.
„Tai – absoliuti netiesa! Žinoma, tai buvo tipiškas sovietinis sandoris, o alkoholio rezidencijoje buvo apstu, tačiau jo niekas nelietė. Daugiausia, ką sau leidome, tai po šlakelį brendžio kaskart patvirtinant naują straipsnį“, – pasakojo S. S. Šuškevičius (BBC portalo straipsnis „Kaip trys vyrai palaimino SSRS mirties nuosprendį“ (angl. „How three men signed the USSR’s death warrant“, 2016 m. gruodžio 24 d.).
Praėjus 17 dienų po šio nutarimo, M. S. Gorbačiovas per televiziją kreipėsi žmones ir paskelbė atsisakantis SSRS prezidento posto.
„Šį sprendimą priimu vadovaudamasis principinėmis nuostatomis. Tvirtai pasisakiau už tautų nepriklausomybę ir respublikų suverenitetą. Kartu pasisakau už sąjunginės valstybės išsaugojimą ir šalies vientisumą“, – tvirtino Michailas Sergejevičius („Los Angeles Times“ publikacija „M. S. Gorbačiovo tekstas: „Gyvename naujame pasaulyje“ (angl. „Gorbachev Text: „Living in a New World“, 1991 m. gruodžio 26 d.).
Tuo metu Sergejus Konstantinovičius vis dar buvo kosmose. 1992 m. kovo 25 d., jam grįžus į Žemę, valstybė, iš kurios jis išvyko, jau nebeegzistavo.
Naujausi komentarai